Net jei dažnai tenka susidurti su mūšiais meilė nėra karas . Nepaisant nesusipratimų, neturime matyti kito kaip priešo. Kitais galime būti savimi, kai kaltiname save padarę rimtą klaidą, bet gali būti ir žmogus, su kuriuo dalijamės lova, kuris po truputį atima visą erdvę, verčia miegoti kampe ir pavagia antklodes, kuriomis stengiamės apsisaugoti nuo šalčio.
Šaltas ginčas, gimęs iš bendrininkavimo, kurį sukėlė dalijimasis svajonėmis ir viltimis. Bet ir košmarai, kančios ir klaidos. Nes be pasidalijimo negali būti bendrininkavimo. Bendrininkavimas, kuris pripažįsta mūšius, bet ne karus.
„Nors dažnai tenka susidurti su mūšiais meilė nėra karas . Nepaisant nesusipratimų, neturime matyti kito kaip priešo.
Meilė nėra karas: kelias į empatiją
Meilės kovose leidžiami tik tam tikri ginklai. Vietoj to, kutenimas ir glamonės yra nuolatinis dalykas geriau neatskleisti pyktis . Tai mūšiai, kuriuose jūs atleidžiate ir pamiršite. Jis ištrina save, kad parašytų naujas istorijas. Ir jei to nepakanka, į žaidimą įtraukiama priežastis, žinant, kad tai yra dviašmenis kardas, kuris beveik niekada nėra geriausias. Meilėje tikroji pergalė yra vengimas įskaudinti kitą. Ir taip, pasiekusi paskutinį žingsnį, logika tyliai atsitraukia.
Galimybė pasikliauti kitu asmeniu yra svarbu, net jei mums dažnai susidaro įspūdis, kad jis mūsų nesupranta ir jaučiamės tam tikros rūšies aukos. Babelio bokštas . Taip atsitinka ne tik su mūsų partneriu, bet ir su mūsų tėvais, draugais ar vaikais. Tiek, kiek stengiamės būti empatiškas neįmanoma dėl visko susitarti.
Kiti negali to padaryti, bet mes taip pat negalime. Net jei kartais taip stengiamės, kad tikime, kad mums pavyko. Didžiulės pastangos neužtikrina gero rezultato. Galvoti, kad tau pavyko, yra miražas, panašus į vandens trykštimą per dykumos kopas.
Kai mums nesiseka arba, tiksliau, kai nesiseka 100% (arba partneriui nesiseka visiškai), nereikia kaltinti savęs. Įsipareigojimas turi įtakos rezultatui, leidžia aiškiai matyti visas galimybes, verčia suprasti sąžiningumo vertę, tačiau retai kada veda link norimo rezultato.
Tačiau kiek mūšių (kurie gali virsti tikrais karais) kyla dėl tikėjimo, kad kiti nesistengia mūsų suprasti? Esame linkę pamiršti visus laikus, kai mus puikiai suprato. Kartais tai būtent tas raudonas rašiklis, kuriuo pažymime klaidų pasirašyti mūsų pasmerkimą. Ir taip kliūtis, kuri taps, kyla plyta po plytos
Būti nesuprastam
-H.F. Amiel-
Karo žaizdos yra gilios ir dažnai mirtinos
Bandymas susigrąžinti meilę paskelbus karą yra sunki misija. Kitas virsta mūsų priešu, kurį reikia dominuoti ir nugalėti. Šiuo metu daugelis mano, kad pakanka nuleisti rankas, kad viskas susitvarkytų, bet taip nėra.
Tikriausiai neliks ką veikti. Anksčiau dirva buvo derlinga, dabar – sausa ir pažeidžiama. Viskas neišvengiamai skiriasi, nes niekas ir toliau nežaistų su žmogumi, kuris paspęstų jiems spąstus; niekas nenori žmogaus, kuris jiems primintų blogiausią jų dalį.
Galų gale tai pertrauka tai tiesiog aklo šūvio, pagrasinus pykčio užtaisytu ginklu, pasekmė.
Nes kai vienas pora paskelbiamas karas, meilė nutrūksta, susidėvi ir virsta aštria, degančia kulka, galinčia suplėšyti mus į šipulius. Dėl šios priežasties turime stengtis nešaudyti pirmi ir nešvaistyti karo paskelbimo. Tada galėsime laisvai nuspręsti, ar tęsti konstruktyviai
