Kol verki, yra vilties. Viskas, kas mus skaudina ir keičia, taip pat verčia augti ir kovoti.Tai, kas mus kamuoja, parodo šypsenų, glamonių ir gerų akimirkų vertę. Tai verčia mus mokytis iš blogų akimirkų ir ieškoti jėgų, reikalingų jas pakeisti.
Ašarose gali kilti motyvacija keistis ir tobulėti. Nėra geresnio kuro, nei tiekiamas iš liūdesys giliau yra tas, kuris patenka į mūsų kaulus ir užgniaužia kvapą. Kadangi gyvenime neigiamiausios akimirkos yra prieš geriausius pokyčius, tie šuoliai į tuštumą, lydimi baimės ir netikrumo, bet ir tie, kurie mums duos daugiausiai.
Ašarose slypi charakterio stiprybė, ją jauti širdimi. Tai yra priežastys, kodėl mes verkiame. Kiekviena ašara yra impulsas ir būdas pasiekti dugną, kad atsiremtume į jėgą, kuri verčia mus kurti kažką geresnio.
Sakoma, kad tik tie, kurie pažino liūdesį ir verkė iš visų jėgų, žino žmogaus didybę
Kol verki, tu gyvas
Kol verkiame, mumyse sprogsta gyvybė, taigi ir viltis, būtina toliau kovoti dėl geresnio.Prisiminkime, kad kaip vanduo suteikia gyvybę, ašaros padeda pažinti mumyse slypinčią jėgą Širdis .
Dėl šios priežasties į liūdesys būtina žinoti savo drąsą. Kadangi ašaros neveikia kaip lietus ant akmenų, jos negraužia mūsų viduje, bet suteikia mums reikiamos drąsos, kad po audros vėl galėtume pamatyti saulę.
Vaivorykštės atsiranda tik tada, kai siaučia audra ir jei neleisime, kad lietus sutrukdytų mums matyti toliau, nei mūsų liūdesys.Gražiausi dalykai, kuriuos geriausiai prisimename, yra tie, kurie mūsų liūdesyje atrodė neįmanomi, bet atsitiko, nes nepasidavėme savo vidinėms kančioms.
Galime išgyventi apgailestavimo uraganus, baimės pliūpsnius ir skausmo griaustinį, bet tik tada, jei po audros lietaus sukaupsime jėgų pamatyti saulę.
Išmokime atidaryti skėtį nuleisti garą verkti, šaukti ir išreikšti save, kai reikia. Sukaupiame savo emocijų jėgas ir išlaisviname vidinę tikrovę Kadangi nėra nieko blogo būti žmogumi, nėra nieko blogo ir išreikšti emocijas.
Kol verkiame, yra galimybių mokytis
Jei emocijų išreiškime nėra nieko blogo, kodėl nepasinaudojus ja išmokti ir gauti ką nors geresnio?Galime nustebti, ką galime padaryti, kai pažįstame save ir įsiklausome į savo skausmą.
Nieko nėra taip, kaip atrodo ir kaip už a šypsokis už ašarų gali slėptis giliausias liūdesys, gali slypėti galimybės, svajonės ir džiaugsmas. Mes neturime apsigauti dėl išvaizdos ar paskęsti liūdesyje.
Išmokime klausytis savo ašarų, kad iš jų pasisemtume jėgų ir siekti pokyčių, kurių taip trokštame. Iššifruokime prasmę, kad atskirtume tai, kas mus erzina, pašalinkime iš savo gyvenimo, kas juos sukelia ir jei neįmanoma pasakyti Viso gero nutieskime tiltą į visus jų teikiamus mokymus.
Nepamirškime, kad išreiškiant save visada atsiras tas petys, ant kurio galima verkti ir tas apkabinimas, kuris suteiks prieglobstį ir meilę, o po stiprių audrų ateina ir ramios ramybės akimirkų bei laiko pagalvoti.Kai yra ašarų, yra vilties, nes už kiekvienos priežasties verkti slypi atviros durys, kad viskas pasikeistų.
