Orfėjo ir Euridikės mitas pasakoja apie meilę, kuri sugeba nugalėti mirtį. Sakoma, kad Orfėjas buvo ypatinga būtybė. Jis buvo muzikos ir menų dievo Apolono ir poezijos mūzos Kaliopės (taip pat žinomos kaip Klijo) sūnus. Šios ištakos suteikė Orfėjui ypatingą dovaną: muzikos dovaną.
Orfėjas muzikos išmoko iš savo tėvo Apolono. Jis išsiugdė tokį meistriškumą, kad pats Apolonas padovanojo jam savo lyrą kaip tėviškos meilės simbolį. Lyrą Hermisas pastatė naudodamas vėžlio karkasą. Sakoma, kad Orfėjas grojo gražiausias kada nors girdėtas melodijas žemėje.
Jo talentas buvo toks didelis, kad dievai ir mirtingieji susijaudino iki ašarų, kai klausėsi jo grojimo. Net pačios laukinės būtybės tapo sutramdytos, jos užburtos muzika . Jis buvo visų labai mylimas. Vieną dieną jis sutiko nimfą Euridikę.
Kai mano balsas bus pakeliui į mirtį, mano širdis ir toliau kalbės su tavimi.
-Rabindranathas Tagoras-
Orfėjas ir Euridikė
Orfėjas gyveno sunkų ir nuotykių kupiną gyvenimą. Jis pasiūlė palydėti argonautus ieškant auksinė vilna . Teigiama, kad jis tą ekspediciją išgelbėjo, kai sirenos bandė suklaidinti jūreivius savo dainavimu. Jų balsai sužavėjo keliautojus ir pastūmėjo juos mesti į jūrą, kur juos prarijo šios būtybės.
Orfėjas panaudojo savo talentą jiems atremti. Kai pradėjo giedoti sirenos, jis paėmė lyrą ir grojo. Savo muzika (daug gražesne) jis sugebėjo aprėpti sirenų dainą, taip išgelbėdamas jūreivius. Tik vienas jūreivis pasidavė sirenų dainos žavesiui, taip padarydamas tašką savo egzistencijai.
Orfėjas ir Euridikė susitiko po tos ekspedicijos. Euridikė buvo labai graži nimfa. Vieną dieną Orfėjas pamatė savo atvaizdą atsispindėjusį vandenyje ir beprotiškai jį įsimylėjo. Euridikė taip pat pamilo Orfėją ir jiedu susituokė. Jie gyveno a Meilė aistringas ir visiškai atsakomas.
Euridikės mirtis
Nors Orfėjas ir Euridikė laimingai gyveno savo rūmuose, ji nepamiršo, kad yra nimfa. Dėl šios priežasties jis ir toliau ėjo į mišką, kad pasiliktų kontaktas su gamta tai jai buvo taip pažįstama. Vieną popietę, kaip įprasta, jis nuėjo į mišką ir pamatė medžiotoją, vejantį neapsaugotą jauniklį. Euridikė padėjo elniai pabėgti, išlaisvindama medžiotojo rūstybę.
Vyras sakė, kad atleis jai tol, kol ji sutiks jį pabučiuoti, tačiau ji atsisakė. Orfėjas ir Euridikė buvo laiminga pora ir jis niekada nerizikuotų sunaikinti jų laimės. Tada medžiotojas privertė ją pabučiuoti, bet ji pabėgo. Bėgdama ji užlipo ant miegančios gyvatės galvos, kuri ją įkando, todėl ji iškart mirė.
Kai jis sužinojo apie savo žmonos mirtį, Orfėją apėmė neviltis. Tačiau jis nusprendė eiti į nusikalstamą pasaulį, kad ją išgelbėtų. Naudodamas savo lyrą ir gražų dainavimą, jam pavyko vadovauti Charonui (keltininkui) ir Cerberis (įėjimo į Hadą sargas) – dalyvaujant Persefonei, požemio karalienei. Ją taip pat sužavėjo jo muzika.
Orfėjas ir Euridikė susijungė amžinai...
Orfėjui pavyko susitarti su Persefone, kad Euridikė būtų sugrąžinta į gyvenimą, tačiau su viena sąlyga. Kelionės iš požemio metu Orfėjas turėjo likti priešais Euridikę nė karto neatsigręždamas į ją, kol saulės šviesa ją visiškai apšvies. Orfėjas priėmė, bet nepasitikėjo Persefone. Jis bijojo, kad vietoj jo mylimos žmonos už jo stovi demonas.
Jis nesipriešino ir prieš išeidamas iš urvo atsisuko pažvelgti į žmoną. Tačiau saulė Euridikės iki galo neapšvietė, trūko tik vienos pėdos. Taip nimfa dingo iš Orfėjo akiračio ir amžiams pasiekė mirusiųjų pasaulį. Orfėjo skausmas buvo didžiulis ir jis pradėjo groti muziką, kuri privertė verkti net dievus. Bakchantai, nepastovios būtybės, jį įsimylėjo, bet Orfėjas nepasidavė bandymams gundymas .
Keršydami Bacchae jį nužudė ir visur išbarstė jo palaikus. Tačiau šis liūdnas įvykis leido Orfėjui ir Euridikei vėl susitikti nusikalstamame pasaulyje. Šį kartą jie liktų kartu amžinai. Nuo tada galima išgirsti gražių melodijų skambesį, plaukiojantį per miškus ir pievas.
