Motina yra stiprus žodis, kupinas prasmės. Gražu daugeliui; aplink ją kyla prisiminimai, esencijos ir natūraliai vaikai. Tačiau motinos vaidmuo taip pat turi savo ribas, nes asmuo, kuris jį atlieka ir peržengdamas jų ribas, gali kelti pavojų tiek moteriai, tiek vaikams, padarydamas juos priklausomus ir nesaugus .
Nenorime, kad tai taptų dar vienu straipsniu, kuriame išvardijami dalykai, kuriuos darome neteisingai, o pabandysime apie tai pakalbėti kokio elgesio ir nuostatų laikytis, kad subalansuotume savo, kaip motinos, vaidmenį nesistengiant kontroliuoti visko ir visų, suteikiant erdvės mūsų vaikams ir jų gebėjimams patiems susidoroti su vystymosi iššūkiais. Jų, bet ir mūsų labui.
Savo vaikams noriu tik geriausio
Ši žinia atspindi vieną iš aksiomų, aplink kurią daugelis sukasi motinos . Tai dviprasmiška žinia, nes ji prasideda nuo tėvų, kurie neatsižvelgia į savo vaikus ir neatsižvelgia į savo poreikius ir reikalavimus, troškimo. Šia prasme tai primena žinią, kad aš tiesiog noriu, kad mano vaikai turėtų tai, ko neturėjau (kad jiems nieko netrūksta).
Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi individualius poreikius, taip pat savo skonį ir asmenybę. Tačiau kai tėvai – ypač mamos – turi norų ir fantazijų, jiems sunku klausytis, ką mažieji sako. Kokią sportinę ar popamokinę veiklą norėtų užsiimti, ką valgyti, kaip rengtis, ką mokytis ar veikti su savo gyvenimu.
Mamų misija yra padėjėjų, lydinčių vaiką jo augimo metu, misija, o ne palinkėti jo vietoje: geriausias dalykas mamai gali neatitikti to sūnus . Kadangi vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų tiek finansiškai, tiek meilės ir meilės prasme, būdami vaikai, jie gali nuspręsti, kad tėvų norai bus svarbesni už savuosius.
Klausyk prieš vadovaudamas
Vaikai, kad ir kokie maži ir neapsaugoti jie atrodytų, nuo pat mažens turi savo skonį ir norus. Galimybė rinktis ir apsispręsti tarp įvairių variantų skatina šią savybę ir leidžia jiems jaustis ypatingais ir pasitikintis todėl teisingu keliu lėtai pasiekti savo savarankiškumą. Tėvai dažnai mano, kad žino, kas yra geriausia jų vaikams, tačiau priimdami sprendimus už juos jie tampa nesaugūs.
Galite iš karto įtraukti mažuosius į sprendimus, pavyzdžiui, pasiūlydami jiems uždarus variantus, ką valgyti. Leiskite jiems pasirinkti, kuriai žuviai jie labiau patinka, arba pasikonsultuokite su jais dėl kai kurių pokyčių namuose, pavyzdžiui, dėl miegamojo dekoro. Jei jie negali apsispręsti, informuokite juos ir įtraukite į šeimos sprendimus, pavyzdžiui, persikelti ar pakeisti mokyklą.
Autonomija = pasitikėjimas
Mes, motinos, visada matysime savo vaikus kaip neapsaugotas būtybes, todėl mums taip sunku skatinti jų savarankiškumą. Tačiau jei to nepadarysime, galėsime užauginti priklausomus vaikus, kurie patys nemoka arba moka daryti, bet nuolat jaučia nesaugumo jausmą.
Autonomiją galima ugdyti nuo pat mažens. Pirmas žingsnis – nedaryti nieko, ko vaikas negali padaryti pats. Pavyzdžiui, kūdikių nujunkymo metodas arba papildomas šėrimas pagal pageidavimą gali būti pradėtas naudoti jau nuo 8 ar 9 mėnesių.
Kitas būdas paskatinti vaikus tapti savarankiškiems – įtraukti juos į namų ruošos darbus: paskatinti juos bendradarbiauti išnešant šiukšles, pasiklojant lovą, įdedant drabužius į skalbimo mašiną, prižiūrėti augintinius ar augalus, net padėti ruošti maistą ar tvarkyti namus. Visada priklauso nuo jų sugebėjimų, kurie dažnai yra didesni, nei mes tikime.
Vaikams patinka, kai jiems sakoma, kad jie naudingi. Kaip sakyta anksčiau galite skatinti jų savarankiškumą nuo tada, kai jie yra labai jauni. Bet jei niekada to nepadarėte, žinokite, kad niekada nevėlu pradėti. Tai reiškia ne prarasti bet kokią jų kontrolę, o užauginti vaikus, gebančius spręsti savo problemas su didesne savigarba ir pasitikėjimu savimi.
Tapk kuo nors
Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma žmonių yra apsėsti titulo gavimo, o kaip geriems tėvams normalu būti paveiktiems ir savo vaikų mokymąsi bei pažymius iškeliauja į pirmą vietą, pridedant juos kitai patirtimi – daugiau ar lygiai praturtinančia –, kuri neturi nieko bendra su akademiniais rezultatais. Švietimas ir studijos jie tampa pagrindiniu elementu ir galbūt vieninteliu, kuris yra svarbus mūsų vaikų vystymuisi.
Viską sutelkiame į šią (labai siaurą) ugdymo sampratą, baudžiame ir barame, kai negauna gerų pažymių, verčiame popietes praleisti studijuojant, savaitgalius ir atostogas. Be to, kai mūsų vaikams nesiseka, bandome juos pateisinti ieškodami pažinimo sutrikimo ar problemos.
Kad to išvengtų, mamos nedvejodamos aukoja savo laisvas valandas, kad galėtų mokytis ar kartu su vaikais atlikti namų darbus. Jie pasirūpina, kad atliktų namų darbus ir net atliktų juos už juos tol, kol gaus gerą pažymį. Tačiau mamos darbas yra suteikti savo vaikams pakankamai laiko ir erdvės bei padėti jiems tinkamai susitvarkyti, skatinant juos įsipareigoti, bet to nedarant už juos. Vaikams augant jie turi išmokti, kad namų darbai yra jų atsakomybė ir kad jie turi tris labai specifinius tikslus, suteikiančius jiems prasmę:
- Tvirtinkite pamokoje įgytą mokymąsi.
- Pagilinkite pamokoje įgytą mokymąsi.
- Sukurkite darbo rutiną.
Sunku augti su savo vaikais, palaipsniui paliekant jiems erdvę, kuri leidžia jiems augti ir kurioje jie patiria iššūkius, reikalaujančius ir skatinančius jų gebėjimus. Tačiau tai yra bent tiek pat būtina, kaip suteikti jiems pastogę, maistą ar drabužius. Šia prasme sauganti ir nukreipianti mama turi palaipsniui palikti vietos mamai, kuri palydi ir skatina, sako savo nuomonę, bet neapsprendžia.
Tai reiškia, kad reikia pradėti juos remti siekiant svajonių ir tikslų, kurie galbūt mums nepatinka. Galbūt kelias, kurį jie pasirenka patys, nėra toks, kokį būtume pagalvoję už juos bet nepamirškime, kad tai yra jų gyvenimas, o ne mūsų ir kad suaugę turime didžiulę galią padaryti jį nuostabiu arba, priešingai, atimti iš jų svajones. Tai yra tikroji auka, kurios reikalauja išsilavinimas.
