Mylimo žmogaus, kurį labai mylime, nebuvimas yra mūsų visų kančios šaltinis. Nors mylėti ir prarasti tai, ką mylime, gyvenime yra nuolatinis dalykas, mes niekada visiškai nesusitaikome su šia netektimi . Tarsi, nepaisant žinojimo, kad ne viskas gali tęstis amžinai, atsisakome tai priimti. Tai savotiškas psichologinis maištas, nes tikras maištas, deja, neįmanomas.
Daug kartų atrodo, kad patiriame prieštaravimą tarp galvos ir širdies. Galva mums sako, kad turime susitaikyti su tuo trūkumu, bet kažkas mūsų viduje atsisako visiškai pasiduoti ir priimti tą praradimą.
Kartais, kai trūksta vieno žmogaus, atrodo, kad visas pasaulis yra negyvenamas.
-Lamartinas-
Taip nutinka todėl, kad ir mylimo žmogaus buvimas, ir nebuvimas sukelia reakcijas srityse, kurias mes labai mažai kontroliuojame. Į Meilė kaip ir gedint, dalyvauja daug fiziologinių procesų. Atsiranda fizinių pakitimų, kurių mes nesuprantame ir nesugebame valdyti. Tai paaiškinama vadinamąja antagonistinio proceso teorija.
Antagonistinio proceso teorija
Antagonistinio proceso teoriją 1974 m. sukūrė Solomon ir Corbit. Pagal šią hipotezę mūsų smegenys linkusios ieškoti emocinė pusiausvyra . Ir kelias, kurį jis pasirenka šiam tikslui pasiekti, yra emocijų neutralizavimas. Norėdami tai padaryti, atlikite šią pasikartojančią operaciją: Kai atsiranda stipri emocija, dėl kurios prarandame stabilumą, smegenų reakcija susideda iš priešingos emocijos, dar žinomos kaip korekcinis emocinis stimulas, sukūrimas.
Remiantis šia teorija, šis atsako dirgiklis iš pradžių yra silpnas, bet pamažu stiprėja. Remdamiesi šiuo principu, galime iš dalies paaiškinti, kas vyksta a priklausomybės procesas pavyzdžiui, kas vyksta smegenyse po emocinio praradimo.
Kai atsiranda pirminė emocija, ji yra labai stipri. Niekas to neriboja, todėl jis pasiekia maksimalų intensyvumo lygį. Taip atsitinka, pavyzdžiui, įsimylėjus. Tačiau po truputį ima ryškėti priešingas stimulas . Net jei pradžioje jis beveik nepastebimas, jo intensyvumas didėja, kad būtų neutralizuota pradinė emocija.
Antagonistinis procesas ir mylimo žmogaus nebuvimas
Smegenų lygiu mylimo žmogaus netektis turi panašių padarinių, kaip ir abstinencijos krizė, kurią patiria kenčiantys asmenys priklausomybę nuo kokios nors medžiagos. Abiem atvejais yra pradinis stimulas ir korekcinis stimulas.
Kaip pavyzdį paimkime alkoholio vartojimą. Kai mes jį geriame, mūsų kūne įvyksta daugybė euforiškų reakcijų. Mes prarandame savo trukdžius ir anestezuojame bet kokio amžino dirgiklio akivaizdoje. Kitą dieną atsitinka atvirkščiai. Mes dažnai jaučiamės prislėgti ir nesaugūs, ir yra tokių, kurie nori grįžti prie pradinio stimulo ir toliau gerti.
Prieraišumo atveju pradinis stimulas yra pats prisirišimas. Atsiranda prisirišimas, poreikis tam žmogui. Džiaugiamės jus matydami. Ypač porose pradinis emocinis stimulas yra labai stiprus. Tačiau tuo pat metu atsiranda priešingas stimulas. Ir dėl šios priežasties laikui bėgant pradžios intensyvumas praranda pagrindą tam tikro jausmų neutralumo naudai.
Tačiau kai atsiranda trūkumas dėl to, kad tas žmogus savo noru atsiriboja, ar dėl to, kad miršta, mūsų viduje atsiranda disbalansas . Pradinis dirgiklis išnyksta ir lieka tik korekcinis dirgiklis, kuris savo ruožtu sustiprėja. Visa tai mumyse sukelia labai nemalonius pojūčius: liūdesį, irzlumą ir visas su tuo susijusias emocijas gedulas .
Cheminis klausimas
Reikia nepamiršti, kad emocijos turi ir organinį komponentą. Tai reiškia, kad kiekviena emocija atitinka fiziologinį procesą organizme ir cheminius pokyčius smegenyse . Kai ką nors mylime, tai darome ne tik su siela, bet ir su periodinės lentelės cheminiais elementais bei jų pasireiškimu organizme.
Dėl šios priežasties mylimo žmogaus nebuvimas sukuria ne tik emocinę tuštumą. Žmonės, kuriuos mylime, taip pat sukuria aukštą lygį oksitocinas dopaminas ir serotoninas. Kai jų nebėra, kūnas patiria disbalansą, kurio bent jau iš pradžių nepavyksta išlyginti. Reikia laiko, kad įvyktų naujas antagonistinis procesas: tos intensyvios neigiamos emocijos akivaizdoje atsiras naujas korekcinis stimulas, kuris atkurs pusiausvyrą.
Kam mums visa tai žinoti? Tiesiog suprasti, kad mylimo žmogaus nebuvimas stipriai atsiliepia ir protui, ir kūnui; kad po praradimo neišvengiamai prasidės pusiausvyros atstatymo procesas, kuris užtruks. Labai dažnai užtenka duoti sau laiko ir leisti visus tuos procesus užbaigti mūsų kūnui. Tik tikėkite: esame sukurti taip, kad galėtume atgauti pusiausvyrą.
