Likimas, dar vadinamas likimu ar likimu, nešaukia namų skambučių . Jei norime su juo susitikti, turime išeiti ir jo ieškoti. Galime įtikinti save, kad tikrovė yra tam, kad patenkintų mūsų troškimus tarsi burtų keliu, tačiau tiesa ta, kad tai, ko trokštame, niekada neišsipildys, jei nepasiraitosime rankovių, kad tai išsipildytų. O kartais net pasiraitoti rankoves neužtenka.
Galima sakyti, kad geriausios akimirkos yra tos, kai perimame savo gyvenimo vadeles, kai nusprendžiame ir perimame savo likimą. Nes užuot melsdamiesi visatai ar laukę, kol planetos susilygins, turime turėti aiškų supratimą, ko norime pasiekti, ir pasiraitoti rankoves, kad pasilenktume. likimas mūsų valiai.
Raskite likimą, ko tik norite, nes niekada nežinosite, kada ateis mirties likimas.
-Anonimas-
Mes kuriame likimą savo sprendimais
Mes kuriame likimą kiekvienu žingsniu ir kiekvienu pasirinkimas ką mes darome. Vis dėlto per daug žmonių yra įsitikinę, kad viskas įvyks tiesiog leisdami save nunešti srovei. Tačiau iš šios perspektyvos nieko negalima tikėtis. Vienintelis būdas gauti tai, ko norime, yra kovoti už tai.
Kita vertus, yra tų, kurie tuo tiki kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį su tam tikru likimu . Pagal šią sampratą mes visi turime a objektyvus pranešimus ir darbus, kuriuos reikia atlikti. Pasaulyje nebūtume atsitiktinai, mūsų egzistavimas turėtų labai konkretų tikslą.
Kiekvienas iš mūsų turi savo likimą, supintą pagal priimtus sprendimus ir pasirinkimus. Vienintelis imperatyvas turi būti jo laikytis, kovoti už jį ir priimti. Kiekvienas iš mūsų visais gyvenimo momentais privalome daryti tai, kas, mūsų nuomone, yra geriausia.
Jūs turite
– Steve'as Jobsas -
Likimas: prietaras ar tikrovė?
Norėdami patekti į straipsnio esmę paliekame jus a pasaka kurioje analizuojama, kaip likimas gali paveikti mūsų gyvenimus arba ne . Tikimės, kad jums patiks.
Dovydas buvo nepaprastai pamaldus ir pastabus žmogus. Pamaldus ir tikintis žydas. Vieną naktį jam miegant sapne jam pasirodė angelas.
– Dovydas – pasakė jam angelas – Aš ateinu iš dangaus, kad išpildyčiau tau norą . Dievas nusprendė jus apdovanoti ir siunčia mane pasakyti jums šią žinią. Galite prašyti, ko tik norite, o kai atsibusite, tai išsipildys. Atmerkę akis prisiminsite viską, kas nutiko šį vakarą, ir būsite tikri, kad tai ne jūsų proto produktas. Taigi klausimas. Ko tu nori labiau už viską pasaulyje?
Deividas akimirką pagalvojo, kol prisiminė klausimą, kuris jį jau kurį laiką kamavo. Tai buvo apie jo paties mirtį. Angelo paskatintas jis paklausė:
– Noriu, kad tiksliai pasakytum kokia bus mano mirties diena ir valanda .-
Jo klausydamas angelas išbalo ir suabejojo.
- Nemanau, kad galiu tau pasakyti.
– Sakei, kad galiu tavęs paklausti bet ko. Na štai ko aš noriu.-
– Aš taip pat sakiau, kad tai – prizas tau. Sakydamas tau, ko iš manęs prašai, gyventum kaip varganas, skaičiuodamas dienas, kurios tave skiria nuo mirties. – atsakė angelas. – Tai nebūtų toks prizas kaip a bausmė . Rinkitės ką nors kita.
Deividas ilgai svarstė. Tačiau kartais kai į galvą šauna mintis apie mirtį, sunku ją išnaikinti.
– Vis tiek noriu žinoti, kokia bus mano mirties diena.
Angelas suprato, kad neįmanoma priversti žmogaus atitraukti nuo savo troškimo ir kad jei jis jam neatsakys, jam nepavyks įgyvendinti pagrindinio tikslo, kuris buvo jam patikti. jis nusprendė jam įtikti.
– Kadangi esate geras žmogus ir geras žydas, jums bus suteikta garbė būti tarp tų, kuriems pasisekė mirti švenčiausią savaitės dieną. Jūs mirsite Šabas .-
Ištaręs šiuos žodžius, angelas dingo, o Dovydas ramiai tęsė miegoti iki kitos dienos.
Kai jis pabudo taip, kaip angelas buvo numatęs, jo galvoje tebegyveno prisiminimas apie tai, ką sapnavo. Be to jis jautė privilegiją būti vienintelis žmogus, iš anksto žinojęs savo mirties dieną.
Kitomis dienomis viskas klostėsi gerai, kol atėjo penktadienis. Ruošdamasis šeštadienio atėjimui, Dovydas pradėjo drebėti.
Ar tas šeštadienis gali būti angelo išpranašauta diena? Ar dėl to tą akimirką jam sapne pasirodė angelas? Kokia prasmė buvo paskutinę savo gyvenimo dieną eiti į šventyklą? Kadangi jis vis tiek mirs, jis taip pat galėjo likti namuose. Deividas suprato, kad padarė klaidą. Jis žinojo tai, ko norėtų nežinoti, nes turima informacija tik priverstų jį ir tuos, kuriuos jis mylėjo, kentėti.
Pagalvojęs, vyras rado sprendimą. Kiekvieną penktadienio vakarą jis skaitydavo Torą ir nesustodavo, kol nepasirodys pirmoji ryto žvaigždė nes skaitydamas šventąją knygą niekas negalėjo mirti.
Ir taip jis padarė. Praėjo du ar trys mėnesiai ir šeštadienio rytas Kol Dovydas be paliovos skaitė šventąją Toros knygą, jo ausis pasigirdo kažkieno iš nevilties šaukiančio balsas:
– Ugnis! Ugnis! Namas dega. Išeik. Greitai viskas užsidega.
Tai buvo šabas ir Dovydas gerai prisiminė angelo žinią. Bet tuo pat metu jis prisiminė ir tai Zoharas užtikrino, kad skaitydami Torą visi būtų saugūs ir norėdamas tuo įsitikinti, pakartojo:
-Man nieko negali atsitikti, aš skaitau Torą.
Tačiau iš gatvės sklindantys balsai išliko.
– Ar jūs, žmonės palėpėje, mus girdi? Išeik dabar, kol dar ne vėlu! Greitai!-
Deividas drebėjo. Visa tai atsitiko todėl, kad jis bandė gelbėtis ir apgauti likimą. Bet dabar jis ruošėsi mirti kaip savo paties bandymo išgelbėti gyvybę auka.
– Gal dar yra laiko. – pagaliau pasakė pats sau. Užvertęs Toros knygą, jis pažvelgė į laiptus ir gavo patvirtinimą, kad ugnis ten dar nepasiekė. Jis nusprendė nusileisti ir taip išvengti tikros mirties. Jis nubėgo laiptais žemyn, po du praleisdamas laiptelius; ir taip buvo jis galiausiai suklupo ir riedėjo laiptais žemyn, kol pasiekė grindis ne prieš trenkdamas galva tiesiai ant paskutinio žingsnio.
Deividas mirė tą šeštadienį to net nesuvokdamas gaisras buvo gretimame name ir niekada nebūtų pasiekęs jo . Būtent susirūpinimas likimu privertė jį per anksti mirti.
