Žodis saviapgaulė reiškia strategijas, taikomas meluojant sau. Tai viena iš baisiausių proto spąstų. Saviapgaulė įvyksta situacijose, kai įtikiname save klaidinga tikrove, bet tai darome nesąmoningai.
Skirtumas tarp melo ir saviapgaulės slypi tame, kad su pirmuoju žmogus suvokia, kad sako ne tiesą. Tačiau savęs apgaudinėjant žmogus priima kaip tiesą tikrovę, kuri yra klaidinga, jos nesuvokiant.
Kitaip tariant: tie, kurie apgaudinėja save, nesuvokia, kad tai daro arba bent jau ne visada, ir būtent šiame aspekte yra įsišaknijusi saviapgaulės galia. Mūsų nesąmoningumo metu saviapgaulė daro savo galią; savaip, kurį galėtume apibrėžti kaip tylų ir chameleonišką.
Yra įvairių saviapgaulės formų, kai kurios pasitaiko dažniau nei kitos. Kiekvienas iš jų taip pat turi skirtingą psichologinį poveikį. Žemiau paaiškiname keturias dažniausiai pasitaikančias savęs apgaudinėjimo formas ir pagrindinius jų padarinius psichologiniu lygmeniu.
1. Funkcinis savęs apgaudinėjimas
Funkcinė saviapgaulė pastebima situacijose, kai žmogus meluoja sau bandydamas įtikinti save, kad jo sprendimą tai teisingas.
Šioje pasakėčioje gudrumu pasižymintis lapė jaučiasi traukiama sultingos vynuogių kekės ir bando ją pasiekti kelis kartus pašokdama. Po kelių nesėkmingų bandymų lapė nustoja bandyti ir susidoroja su savo nusivylimu apgaudinėdama save. Taip jis įtikina save, kad vynuogių nebenori, manydamas, kad jos nepakankamai subrendusios.
Pasakoje apie lapę ir vynuoges aprašyta saviapgaulė vadinama funkcine saviapgaule. Ji atlieka labai specifinę funkciją (iš čia ir kilo jo pavadinimas): melas sau yra naudingesnis lapei, kad išvengtų diskomforto, atsirandančio dėl to, kad ji nepatenkino poreikio pasiekti vynuoges.
Funkcinės saviapgaulės problemos
Trumpalaikė funkcinė saviapgaulė yra prisitaikanti, tačiau ilgalaikė ji nėra teigiama.
Anot jo psichologas Giorgio Nardone visi geri ketinimai, jei jie kartojami per daug, tampa neigiami ir neproduktyvūs. Kitaip tariant
Tokiu būdu žmogus, kuris naudojasi funkcine saviapgaule, nekelia iššūkių sau ir nuolat lieka savo komforto zonoje . Užuot ruošusi įgyti įgūdžių, reikalingų norimam tikslui pasiekti, ji ir toliau meluoja sau galvodama, kad tai, ko ji norėjo, nėra labai brangu ar verta pastangų, reikalingų jos sėkmei.
Melas yra kalbų žaidimas, kurį reikia mokytis kaip ir bet kurį kitą
-Ludwigas Wittgensteinas-
2. Vertė tikėti
Saviapgaulė, vadinama valorizavimu, norint patikėti, kyla iš būtinybės panaikinti kognityvinis disonansas .
Jei žmogus turi įdėti daug pastangų, kad pasiektų tikslą, nesvarbu, ar jis patrauklus, ar ne jos dėmesys selektyviai nukreipiamas į viską, kas patvirtina, kad jos tikslas yra teisingas . Jis tiki, kad tikslas pateisina investicijas. Priešingu atveju kiltų disonansas, apie kurį pranešta pastraipos pradžioje.
Iš kur tokia saviapgaulė?
Atsižvelgiant į tai psichologiškai žmonės negali ilgai išlaikyti prieštaravimų Atrodo, kad tarp kognityvinės sistemos (įsitikinimų, minčių ir idėjų) ir elgesio sistemos (veiksmų, elgsenos) savęs apgaudinėjimas vertinamas siekiant tikėti kaip strategija šiam prieštaravimui išspręsti.
Ši saviapgaulės forma turi pagrindinį psichologinį poveikį, išlaikant žmogų nuolatinėje pastangoje pasiekti tikslą, kuris dažnai netelpa į jo principų sistemą ir vertybes .
3. Paguodos saviapgaulė
Paguodžianti saviapgaulė yra saviapgaulės žvaigždė ir labai dažnai pastebima pavydžiuose žmonėse. Ten paguodžiantis melas stebimas situacijose, kai žmogus meluoja sau, kaltindamas savo būklę išoriniam veiksniui ir gailėdamas savęs .
Kai kurie paguodžiančios saviapgaulės pavyzdžiai būtų galvojimas, kad turiu fobiją, nes mama man sukėlė šunų baimę, arba galvojimas, kad aš labai pavydžiu, nes mano mergina duoda man tam priežastį. Tai mintys, kurias žmogus dažnai išsako norėdamas palengvėti.
Taigi paguodos saviapgaulė apsaugo savigarbą ir ego . Tai verčia mus patikėti, kad dėl nieko neįvykstame kalti ir kad esame situacijos aukos. Viena vertus, tai yra teigiama, nes daugelyje situacijų nesame 100% atsakingi už aplinkybes, kuriose atsidūrėme. Kita vertus, griebiamasi praeities priežasčių arba išorinių veiksnių, kurie mus sustabdo pokyčių akivaizdoje.
Paguodžiančios saviapgaulės spąstai
Guodžiantis melas mus saugo. Tačiau problema su apsauga, kuri palaikoma per ilgai, yra ta, kad ji neleidžia mums tobulėti psichologiškai. Psichologiniu požiūriu ši saviapgaulė neleidžia mums spręsti problemų, dėl kurių jaučiamės blogai ir patvirtina, kad mums jų įveikti neįmanoma.
4. Melas kitiems, kad įtikintum save
Viena iš netiesioginių savęs apgaudinėjimo formų yra meluoti kitiems meluoti sau.
Jei šis melavimo kitiems mechanizmas kartojasi keletą kartų, melas tampa tiesa net ir tiems, kurie jį sukūrė. Galimas šio reiškinio paaiškinimas slypi tuo, kad smegenys prisitaiko prie nesąžiningumo ir melas patiriamas kaip tikrovė.
Žmogus tarsi pamiršta, kad sukonstravo klaidingą tiesą. Net ir susidūrę su empiriniais savo melo įrodymais, šie asmenys sugeba neigti tikrovę ne dėl sąžiningumo stokos, o dėl savęs apgaulės.
Niekas nėra apsaugotas nuo saviapgaulės, tai labai dažnas ir iki tam tikro momento normalus psichologinis reiškinys. Norint atsikratyti melo, reikia asmeninių apmąstymų. Pasinerti į savo vidinį pasaulį, žinoti savo idealias vertybes ir troškimus yra pirmas žingsnis siekiant apsisaugoti nuo bet kokios saviapgaulės ir judėti link tikslų, kurių tikrai norėtum pasiekti.
