Šaukimas per daug sužadina smegenis, verčia mus budėti ir atkreipti dėmesį į trapią emocijų pusiausvyrą. Ši erzinanti bendravimo forma, pagrįsta nuolat pakeltu balso tonu, deja, būdinga daugeliui šeimų. Diskomfortas ir nematomos agresijos daro poveikį įvairiems nariams, palikdamos labai gilias pasekmes.
Tačiau, kaip bebūtų keista, yra žmonių, kurie neketina kitokios bendravimo formos, išskyrus šią; šaukiame paprašyti priešais esančių stalo įrankių, kad atkreiptume šalia esančio vaiko dėmesį ar net pakomentuotume televizijos programą, kurią žiūrime su likusia šeima. Yra žmonių, kurie nemoka bendrauti savo ar to, kurį projektuoja be nerimo.
Negaliu padėti, jie teisinasi. Vengti pakelti balsą jie negali kontroliuoti, nes tai yra tembras ir tonas, kurį jie girdėjo nuo mažens nes jie visada šaukė, kad būtų pastebėti pažymėti teritoriją, skleidžiant savo autoritetą ir kodėl gi ne kanalą pyktis nusivylimas ir ego, slypintis ieškant apsauginių vožtuvų.
Pakeldami balsą jie mūsų geriau neišgirs, mes tai žinome, bet dažnai turime šaukti, nes tai vienintelis mums žinomas bendravimo dažnis, vienintelis kanalas, kuriuo galime įsivaizduoti save prieš kitus. Tačiau mes nežinome, kad kitas asmuo greičiausiai atsakys taip pat, taip suteikdamas formą netvarkingai ir prievartinei santykių dinamikai.
Situacija, kurios, deja, apstu daugelyje šeimų...
Tyliai šaukdami griauna mūsų santykius
Žmonių ir viso pasaulio šauksmas turi labai specifinį tikslą gyvūnai : apsaugoti savo ir grupės išlikimą pavojaus akivaizdoje. Paimkime paprastą pavyzdį. Esame miške, vaikštome ir mėgaujamės šia natūralia pusiausvyra. Staiga išgirsti riksmą, tai kapucinas beždžionė, kuri skleidžia aukštą riksmą, kuris įstringa tavo smegenyse.
Šis šauksmas yra paprastas pavojaus signalas, įspėjantis savo kolegas. Dauguma tam kontekstui priklausančių gyvūnų, kaip ir mes, reaguoja su baime ir lūkesčiais. Tai gynybos mechanizmas, kuris aktyvuoja labai specifinę smegenų struktūrą: migdolinį kūną. Tereikia išgirsti aukštą garsą arba aukštą balsą, kad ši maža smegenų sritis iš karto suprastų tai kaip grėsmę a ir suaktyvinti simpatinę nervų sistemą, kad paskatintų pabėgimą.
Žinodami tai ir suprasdami šį biologinį bei instinktyvų pagrindą galime daryti išvadą, kad augant aplinkoje, kurioje gausu šauksmų ir kurioje bendravimas visada vyksta aukštu balso tonu, išlieka smegenys nuolatinio budrumo būsenoje. Adrenalinas visada yra, jausmas, kad reikia nuo kažko gintis, panardina į lėtinio streso būseną, nuolatinį, tikrai nerimą keliantį kančią.
Kita vertus, šią realybę dar labiau sustiprina tai, kad Susidūrus su agresyviu bendravimo stiliumi, įprasta generuoti gynybines reakcijas su tuo pačiu emociniu krūviu su tuo pačiu puolamuoju komponentu. Taip sąmoningai ar nesąmoningai patenkame į užburtą ratą ir labai destruktyvią dinamiką. Mes kaupiame pasekmes šiame sudėtingame žmonių santykių miške, kuriame bendravimo kokybė yra svarbiausia.
Šeimos bendrauja šaukdami
Laurai 18 metų ir ji ką tik suprato tai, ko iki šiol nepastebėjo. Kalbėkite labai aukštu balso tonu. Universiteto kurso draugai dažnai jai sako, kad labiausiai klasėje girdimas jos balsas, o kai jie būna grupėse, jos bendravimo būdas kelia grėsmę.
Laura nori kontroliuoti šį savo asmens aspektą. Jis žino, kad lengva nebus, nes namuose tėvai ir broliai visada bendrauja taip: šaukia. Nereikia kilti diskusijų, tiesiog toks balso tonas, su kuriuo ji užaugo ir prie kurio visada buvo pripratusi. Jis taip pat tai žino jo namuose visi, kas šaukia, yra girdimi ir kad reikia pakelti balsą nes televizija jis visada įjungtas, nes kiekvienas susikoncentravęs į savo veiklą ir todėl, kad... nėra daug harmonijos.
Tokiu atveju Laura turi suprasti, kad neįmanoma per naktį pakeisti šeimos dinamikos. Ji negali pakeisti nei kitų, nei savo tėvų, nei savo brolių ir seserų, bet gali pakeisti save. Ką galite ir turite padaryti, tai sąmoningai kontroliuoti savo asmeninį žodinį stilių, kad suprastumėte, jog tie, kurie šaukia, yra agresyvūs, kad nebūtina kelti balso, kad būtumėte išgirsti ir kad dažnai giedras ir ramus balso tonas padeda daug geriau bendrauti su kitais.
Šiuo paprastu pavyzdžiu norime paaiškinti labai svarbų aspektą: kartais negalime pakeisti to, kas mus auklėjo, negalime pakeisti savo praeityje taip pat neatšaukti šeimos dinamikos, kai verksmas visada yra, net jei tik paklaustume, kiek valandų ar kaip sekėsi egzaminas.
Negalime pakeisti praeities, bet galime neleisti šiam bendravimo stiliui apibūdinti mūsų dabartį draugystės ar meilės santykiuose namuose. Turime tai prisiminti protas netampa stipresnis, nes išreiškiamas šūksniais kartais tas, kuris moka tylėti ir klausytis, būna protingesnis, o žinantis, kaip ir kaip bendrauti – išmintingesnis.
