Žiovulys yra universalus, nesenstantis ir kasdienis gestas . Žiovulys apima fiziologinius, taip pat socialinius ir emocinius komponentus. Dar visai neseniai jai buvo priskiriama paprasta reikšmė: rodė nuovargį, apetitą ar nuobodulį. Tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad tai nėra visiškai tikslu.
prasmė priskiriamas žiovulys Mūsų kultūra visada buvo daugiau ar mažiau neigiama
-Gonzalo Escudero-
Kita vertus, galbūt pastebėjote, kad gyvūnai taip pat žiovauja. I šunys pavyzdžiui, jie žiovauja, kai yra alkani, bet ir kai mes juos glostome. Tas pats atsitinka su katėmis ir kitomis rūšimis. Taigi kokia yra paslėpta žiovulio prasmė?
Žiovulys fiziologiniu požiūriu
Pirmasis paaiškinimas, kad mokslas žiovavimą jis iš karto priskyrė fiziologinio pobūdžio. Nustatyta, kad tai buvo temperatūros reguliavimo mechanizmas. Smegenys, kaip ir kompiuterio standusis diskas, tam tikromis progomis gali įkaisti tiek, kad sudegins trečdalį suvartojamų kalorijų.
Tačiau, kad nenustotų dirbti, smegenys turi atvėsti ir čia atsiranda žiovulys. Žiovulys padidina kraujotaka ir tarsi įnešame į smegenis šviežio oro gurkšnį.
Žvelgiant iš fizinės pusės, žiovulys yra smegenų vėsinimo šaltinis, todėl jos tampa aktyvesnės ir veiksmingesnės. Sumišimo ar susikaupimo stokos akimirkomis, norint suaktyvinti protą, patartina pakartotinai žiovauti. Kai kurie įdomūs duomenys yra tai, kad senstant žiovulys mažėja; vaisiai taip pat žiovauja jau motinos įsčiose.
Tyrimas, kurį atliko Prinstono universitetas patvirtina šį paaiškinimą. Tyrimo duomenimis, žiovulys plečia paranalinius sinusus saugančias membranas. Taip yra dėl žandikaulio judėjimo, kuris leidžia didesniam oro kiekiui pasiekti smegenis.
Žiovulys socialiniu požiūriu
Įspūdingas žiovulio aspektas yra tai, kad jie yra užkrečiami. Tiesiog toks užkrečiamas. Dažnai atsitinka taip, kad kai matome žmogų žiovaujantį, baigiame jį mėgdžioti. Tai automatinis mechanizmas, kurį galima įjungti net pažiūrėjus į vieną iš šio straipsnio vaizdų.
Tai rodo Lidso universiteto Anglijoje atliktas tyrimas tie, kurie žiovauja, jaučiasi tapatinami su juos supančia aplinka. Tai ne nuobodulio, o empatijos požymis. Tas, kuris žiovauja, tuo metu užmezga ryšį su jį supančiais žmonėmis. Tas pats atsitinka ir su užsikrėtusiais žmonėmis.
Verta paminėti, kad gyvūnų žiovulys nėra užkrečiamas - tai išskirtinė žmogaus savybė. Įrodyta, kad autizmu sergančių žmonių neveikia ir kitų žmonių žiovulys.
Emocinis ir seksualinis žiovulys
Kai kurie tyrimai taip pat parodė ryšį tarp žiovulio ir stresinių, nerimą keliančių ar grėsmingų situacijų. Pastebėtas ypač dažnai žiovaujančių lemūrų atvejis. Išsamiai išanalizavus jų elgesį, buvo suprasta, kad šie gyvūnai žiovauja pabėgę nuo plėšrūno ir nustatę grėsmę.
Išanalizavus šį elgesį buvo padarytos kelios išvados. Pirma, žiovulys padeda sumažinti su stresu susijusias emocijas. Lemūrai nusiramina žiovaujant. Kartu buvo įrodyta, kad žiovulys, esant pavojui ar grėsmei, padeda paryškinti pojūčius ir smegenyse atsiduria budrumo būsena.
Išvados, gautos atlikus tyrimą dėl lemūrų, gali būti taikomos ir žmonėms. Pavyzdžiui, sportininkai linkę labiau žiovauti prieš prasidedant svarbioms lenktynėms. Toks pat elgesys buvo pastebėtas ir karių bei karių atveju prieš pavojingas misijas ir po jų. Todėl žiovulys taip pat gali būti laikomas apsaugos ir gynybos mechanizmu.
Nors ir sunku patikėti, žiovulys turi ir seksualinę prasmę. Žiovulys tikrai nėra jausmingas gestas...tačiau Vrije universitete Nyderlanduose šiuo metu vyksta tyrimas šiuo klausimu. Tiesą sakant, buvo nustatyta, kad žmonės labiau žiovauja, kai galvoja apie lytinį aktą. Tam tikra išvada dar nepadaryta, tačiau ryšys tarp šių dviejų dalykų buvo patikrintas.
