Kodėl vieni žmonės sensta geriau nei kiti? Kartais tą skirtumą siejame su sveikata ar ekonominiu stabilumu. Tačiau dažnai mes nepastebime detalės, t. y. senėjimas ir senėjimas yra du skirtingi dalykai.
Neatrodo, kad tikrasis atsakymas slypi sveikatos ar ekonominėje padėtyje. Neabejotina, kad šie elementai padeda, tačiau daugelis žmonių, kuriems patinka abi gyvenimo sąlygos, atrodo labai nelaimingi, palyginti su kitais, kurie susiduria su dideliais iššūkiais abiem aspektais.
Žmonės, kurie sensta su jaunatviška dvasia, nesijaučia seni. Iš tiesų, daugelis jų skundžiasi, kad turi dalytis veikla, papročiais ir įpročiais, kurie priklauso pagyvenusiems žmonėms. Tai – be šypsenos, kurią ji gali pažadinti mumyse – yra realybė, kuri visiškai pakeičia mūsų supratimą senėjimas .
Ne visi pagyvenę žmonės jaučiasi seni
Mano tėvas buvo žmogus, kuris negalėjo jaustis senu. Iki pat mirties jis turėjo ilgalaikių projektų, studijų ir veiklų, kurios praturtino jo dienas.
Niekada nemačiau, kad jis pasiduotų susidūręs su amžiaus riba arba pralaimėjimais ir tuo fiziniu pablogėjimu, kurį mes visi patiriame bėgant laikui. Jis nemėgo daugelio savo amžiaus žmonių, nes sakė, kad jie paseno. Ir tai privertė mane nusišypsoti.
Net liga nesugebėjo pakeisti jo požiūrio. Širdies problema, kuri kankino jį paskutiniais gyvenimo metais ir kėlė daug rūpesčių. Jis visada su tuo susidūrė su puikiu humoro jausmu ir niekada neleido ligai taip išplisti, kad ji užimtų kiekvieną jo gyvenimo kampelį.
Mąstydamas apie tokį nepasidavimą riboms suprantu, kad tai visada buvo jo dalis. Jis niekada nesijautė patogiai su savo amžiaus žmonėmis. Mano tėvas visada buvo apsuptas jaunų žmonių. Jis tapo daugelio jaunų žmonių, kuriuos traukė aviacija, mentoriumi dalintis patirtimi ir daugelį jų apmokyti.
Mano vaikystės prisiminimai šeimoje labai panašūs į mokyklinius. Čia visada buvo pilna jaunų žmonių, kupinų gyvybingumo ir puikaus proto trokštantis mokytis su dideliais ateities planais ir su mano tėvu visada jų apsuptu, kupinu aistros ir noro išmokyti kitus to, ko jam taip patiko. Su amžiumi šis aspektas nepasikeitė ir galbūt tai yra geriausias būdas senti ir neabejotinai geriausias modelis.
Kodėl mes blogai senstame?
Į šį klausimą sunku atsakyti. Aišku, kad sendami žmonės beveik nesikeičia. Vietoj to, kas atsitinka, galbūt mes priartėjame prie tikrojo savęs. Galbūt mums nebeužtenka jėgų tai nuslėpti.
Daugeliu atvejų senstantys žmonės yra savo blogos nuotaikos ir empatijos stokos aukos pyktis o nusivylimai tėra to, kaip jie gyveno, atspindys. Turbūt dažniausiai jie tokie jau buvo dar prieš tapdami pilnamečiais. Tiesiog pamažu darosi vis sunkiau nuslėpti savo prigimtį ir tai atsispindi visuose mūsų gyvenimo aspektuose.
Senstant jaučiasi jauna
Yra tam tikrų modelių ir savybių, kurios, atrodo, būdingos žmonėms, kurie senstant jaučiasi jauni. Atrodo, kad tikrasis skirtumas tarp senėjimo ir senėjimo slypi šiose bendrose linijose.
Ar galime išvengti priešlaikinio senėjimo? Ar galime pasenti nesijausdami seni? Kokia yra vyresnio amžiaus žmonių pilnaverčio ir pilnavertiško prasmingo gyvenimo paslaptis? Turime keletą užuominų, kurias mums perdavė mūsų gyvesni vyresnieji.
Paslaptys
Atrodo, kad aistros išsaugojimas ir žvilgsnis į horizontą yra esminis dalykas. Rinkitės veiklą, kuri mus motyvuoja ir perteikia emocijas. Būkite kūrybingi padėti socialiniame darbe ir laikytis kasdienės veiklos dienotvarkės.
Palaikykite ir kurkite sveikus santykius aplink mus. Tiesa, šeima yra svarbi, tačiau ilgainiui užsimezgusios draugystės yra būsimos emocinės gerovės garantas. Altruizmas taip pat yra bendra savybė, kuria dalijasi senyvo amžiaus žmonės.
Pagalba kitiems suteikia mums priklausymo jausmą, kad gyvenimas yra vertingas, nes kažkam naudingas. Gebėjimas padėti kitiems teigiamai atsiliepia savigarbai.
Be to, mūsų senjorai ir jaunuoliai dalijasi aistra linksmybėms ir pramogoms humoro jausmas . Linksmybė neturi amžiaus, o šypsena yra gyvybingumo šaltinis. Humoro jausmo ugdymas yra puikus būdas lavinti smegenis.
Įsitikinimai, asmeninės vertybės, dvasinės praktikos. Absoliučiai asmeninės sąvokos, kurios atspindi mūsų vertybes, kiekviena taip, kaip jam labiausiai tinka. Pastarasis, atrodo, yra neprilygstamas atjauninimo šaltinis.
Senti ar pasenti: tikras iššūkis
Tam tikrame amžiuje negalime išsiugdyti šių savybių, kurios, atrodo, rodo didelius senėjimo ir senėjimo skirtumus. Mes to nesuvokiame, bet mes visi kasdien po truputį senstame .
Tai, kaip mes gyvename savo gyvenimą šiandien tai, kaip šiandien jaučiamės savo odoje, tam tikru būdu nulems, ar galėsime džiaugtis savo senatve, ar nuo jos kentėti. Ar esate pasiruošę šiam iššūkiui?
