Laimė atidėta: būsiu laimingas, kai…

Atidėta laimė apibrėžia psichinę būseną, kurią patiria daugelis iš mūsų. Būtent ta sąlyga verčia mus tarti tokias frazes kaip: Mano gyvenimas bus geresnis, kai pagaliau pakeisiu darbą Atėjus šventėms darysiu tai, kas man labai patinka. Išlaikęs egzaminą galėsiu būti su žmonėmis, kurių taip pasiilgau ir pan.

Kodėl mes sakome šiuos dalykus? Nes mūsų smegenys mano, kad viskas pagerės, kai padarysime ar pasieksime tam tikrus dalykus. Tačiau koks yra mechanizmas, kuriuo mes prisiverčiame atidėti savo gerovę ir malonumą? Daugelis sakys, kad tai grynas ir paprastas savęs poreikis, kiti sakys, kad visas šis elgesys yra ne kas kita, kaip veiksmingas būdas savęs sabotažas .

Sulaikyti savo laimę galvojant, kad ateityje mums bus geresnių dalykų, yra pasakos forma.

Jei turėčiau daugiau pinigų, būčiau laimingas. Kol nenumesiu svorio, daugiau neisiu į paplūdimį. Toks mąstymo būdas stato nematomą sieną, kuri visiškai iškreipia tikrąją žodžio laimė prasmę.

Gyvename laikais, kai prieš dalį mūsų minčių ir troškimų yra žodis If. Jei turėčiau daugiau pinigų, viskas būtų geriau Jei darbe gaučiau tokį paaukštinimą, turėčiau geresnį statusą ir parodyčiau kitiems, ką sugebu Jei būčiau patrauklesnė Lengviau susirasčiau partnerį. Nustatykite taip kiekvienas iš šių sakinių sukelia mums nereikalingas kančias, kurios atitolina mus nuo mūsų gerovės.

Psichologija šią realybę apibrėžia kaip atidėtos laimės sindromą. Šis apibrėžimas identifikuoja elgesį, kai žmogus visada laukia tam tikros aplinkybės. Akivaizdu, kad kartais toks laukimas pasiteisina, ypač kai investuojame laiką ir pastangas siekdami kažko konkretaus: savo socialinį gyvenimą riboju studijomis, nes mano tikslas yra išlaikyti egzaminą.

In this case postponing certain activities has a reasonable explanation and purpose. Tačiau Atidėtos laimės sindromas atsiranda tada, kai tikslas nėra nei pagrįstas, nei logiškas. Tokiais atvejais bet koks argumentas prieštarauja mums patiems ir skatina diskomfortą bei kančią. Pavyzdžiui, kai yra pirmadienis, o mes jau galvojame apie savaitgalį. Dar galėtų būti tie, kurie galvoja, kad kada viskas bus geriau numes svorio ir jo fizinė išvaizda pasikeis.

Tie, kurie atidėlioja, ir tie, kurie atidėlioja, tai daro todėl, kad nepriima arba nėra patenkinti dabartimi, arba nes nesusitvarko ar nemoka išnaudoti čia ir dabar potencialo.

Kodėl mes atidėliojame savo laimę?

Kad ir kaip plačiai paplitęs terminas laimė būtų psichologiniu požiūriu, jį apibrėžti labai lengva. It means having a purpose in life, enjoying a good social support network and effective mental resources to deal with difficulties. Nieko daugiau ir nieko mažiau.

Už poreikio pristabdyti savo laimę galvojant, kad ateis kažkas geresnio, slypi baimė.Baimė susidurti su tuo, kas tam tikru momentu skauda, ​​sukelia nesaugumą ir neturėjimą drąsos keistis kas mums nepatinka. All this must be resolved in the here and now with responsibility and courage.

Laimė atidėjo arklį, kuris bėga paskui morką, kurios nepasiekia

Clive'as Hamiltonas Australijos Charleso Sturto universiteto filosofijos profesorius parašė studiją pavadinimu Atidėtos laimės sindromas (The syndrome of postponed happiness) in which he exposes some very interesting concepts. Anot jo

We are always looking for something intangible that we rarely manage to achieve but that we strongly desire. Ir mes to norime, nes nesame laimingi. Šio diskomforto priežastys yra Darbas sąlygos, kuriomis gyvename, vartotojiška visuomenė, kuri nepaliaujamai verčia mus tikėti, kad mums reikia tam tikrų dalykų, kad jaustumėmės gerai (pavyzdžiui, geresnio telefono, tam tikros markės drabužio, naujo automobilio ir pan.).

We have little time to connect with ourselves over our hobbies or the people we love. Pasak daktaro Hamiltono, turėtume būti šiek tiek drąsesni, išdrįsti daugiau ir priimti naujus sprendimus, kad pasiektume gerovę ir gyventume labiau atitinkantį mūsų skonį ir poreikius. We need to stop running and think about tomorrow. We need to stop and find ourselves in the present.