Daugelis tėvų mano, kad išsiskyrimas paliečia tik juos.Iš tikrųjų tai netiesa, jei dalyvauja vaikai. Nors jiems skiriama mažai dėmesio, mažieji kenčia nuo skyrybų, ginčų, nesusipratimų ir visko, kas gali kilti dėl išsiskyrimo. Išsiskyrę tėvai gali būti situacija, su kuria daugelis vaikų negali susitvarkyti patys. Be to, normalu, kad jie tuo abejoja ir jiems reikia kantrybės ir supratingumo, kuris jas paaiškintų.
Neatsitiktinai daugelis vaikų, kurių tėvai yra išsiskyrę, patiria problemų mokykloje, kurias kai kurie pradeda patirti alkoholio ir narkotikai labai ankstyvame amžiuje arba kurie nustoja bendrauti su šeima. Vaikai kenčia tiek pat, kiek ir jų tėvai, o dar labiau, nes mato, kad vieni pirmųjų santykių, kuriuos jie turi kaip atskaitos tašką, žlunga.
60% skyrybų vaikų turi gauti psichologinį gydymą
Išsiskyrę tėvai: pasekmės priklauso nuo amžiaus
Išsiskyrimo pasekmės nevienodos, ar vaikui 6 metai, ar 2. Tiesą sakant, aplinkybės keičiasi ir brandos lygis labai skiriasi. Dėl šios priežasties priklausomai nuo vaiko amžiaus, jam daugiau ar mažiau įtakos turės tėvų išsiskyrimas. Elementas, į kurį būtinai reikia atsižvelgti, nes viskas, kas jam daro įtaką šiame amžiuje, paveiks jį metų ateiti.
Jaunesnis nei 2 metų vaikas nesuvokia, kas yra skyrybos, o tuo labiau – iš to kylančios pasekmės. Nepaisant to, jis supranta, kad kažkas negerai ar kitaip, kad pasikeitė tėvų emocinė būsena ir supranta, ar jų nėra, ar ne. Šis nebuvimas dažnai virsta apleistumo jausmu ir dėl supančio klimato gali turėti didelių psichologinių pasekmių, jei nebus perteiktas būtinas saugumas.
Vaikas nuo 2 iki 3 metų yra labai subtiliame visiško vystymosi etape. Jei atskyrimas daro didelę įtaką vaikui, pasekmė gali būti reikšmingas vystymosi vėlavimas: tam tikrų psichomotorinių įgūdžių įgijimo vėlavimas, kalbos mokymosi sunkumai ir sfinkterio valdymo problemos. Šiame amžiuje vaikas nesupranta, ką reiškia skyrybos, jis tiesiog nori, kad tėvai ir toliau būtų kartu, o tai jam yra svajonė.
Jei vaikui nuo 3 iki 5 metų, jis jau žino (arba bent jau supranta), kas yra skyrybos ir ką jos reiškia todėl jis užduos daug klausimų.Problema kyla tada, kai žmogus randa atsakymus į savo norą rasti atsakymus melas kurie jo neįtikina ir dėl to pakurstys jo įtarimą, kad pasaulis virto labai nesaugia vieta. Tarp baimių, kurias galima kurstyti, yra baimė likti vienam arba kad vienas iš tėvų jį apleis. Dėl šios priežasties jis gali turėti savininką su vienu iš jų (arba abiem).
Vaikai gali reaguoti su pykčiu, liūdesiu ar pykčiu dėl skyrybų, kaip įrodymo, kad tai paveikia ir juos.
Vaikas nuo 6 iki 12 metų yra daug empatiškesnis ir netgi gali atsidurti savo tėvų vietoje net jei tai dažnai kursto viltį, kad jie ir toliau bus kartu. Suaugusieji kartais tai daro, kodėl to neturėtų daryti vaikas?
Tačiau turime būti atsargūs, nes nusivylimas šiuo atžvilgiu – supratimas, kad taip nebus – gali turėti didelį emocinį poveikį, net daug stipresnį nei pats išsiskyrimas. Galvoti, kad situacija yra laikina, nėra tas pats, kas manyti, kad ji yra nuolatinė: tikriausiai pritaikymas, kurį reikia įgyvendinti, yra toks pat, bet emocinis poveikis nebus toks pat.
Todėl reikia manyti, kad tokio amžiaus vaikas, nepaisant jo brandumo, toli gražu nėra baigęs savo emocinio vystymosi. Yra procesų, kurių jis nesupras, pavyzdžiui, tai, kad du įsimylėję žmonės nusprendė nebebūti kartu. Jausmas gyventi a pasaulis kurių sudėtingos taisyklės jam nepastebėtų, galėtų vyrauti.
Šioje amžiaus grupėje vaikas gali sukurti dvi palyginimo strategijas. Jis gali neišmokti emocinių įgūdžių, kurių išmoko, arba pasirodyti stiprus, slepiantis gilų skausmą ir baimę. Antruoju atveju jis išmoksta neišreikšti savo jausmų, kurie turės įtakos jo, kaip suaugusio, gyvenimui.
Išsiskyrę tėvai ir bendravimas su vaikais
Atsiskyrimas sukelia skirtingus padarinius, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Dėl šios priežasties, net jei jaučiamės sužlugdyti ir nenorime, visada turime rūpintis mažųjų abejonėmis ir rūpesčiais, bendrauti su jais ir leisti suprasti, kad nepaisant visų pokyčių, kurie įvyks, mes juos visada mylėsime ir jie gali mumis pasikliauti.
Taip pat turime galvoti, kad vaikas duoda save kaltė Iš Tikriausiai jis mano, kad jo elgesys paskatino jo tėvus išsiskirti. Tėvai turi su juo pasikalbėti ir suprasti, kad jis nėra atsakingas – nei kaltas – dėl to, kas vyksta.
Tai darant, reikia stengtis su mažyliu būti aišku. Nenaudinga dangstyti, kas nutiko, manant, kad jis nesupras situacijos. I vaikai jie supranta daugiau nei mes manome (ypač ką galvoja tėvai) ir turi žinoti, kas atsitiko. Kad jie jaustųsi mylimi, labai svarbu būti aiškiems ir tiesioginiams, nemeluoti ir pritaikyti pokalbį pagal savo amžių.
Daugelis išsiskyrusių tėvų bando nukreipti savo vaiką prieš kitą tėvą, o tai yra nepaprastai skausminga ir žalinga.
Daugelis porų susitelkia į save, negalvodamos apie savo vaikų emocijas. Dėl to jie jaučiasi apleisti arba neįvertinti. Tačiau jūs negalite su jais pasikalbėti apie tokią svarbią situaciją. Nes nors jūs to nematote, jie tikriausiai tvarko žaizdą, kuri, jei nebus gydoma, bėgant metams taps vis didesnė ir didesnė.
