Prašymas pagalbos nėra silpnumo ar pažeidžiamumo sinonimas. Priešingai pagalbos prašymas yra drąsos aktas, per kurį mes ne tik pripažįstame savo ribas, bet ir suprantame bei priimame kitų vaidmenį mūsų asmeniniame augime.
Šia prasme galėtume sakyti, kad pagalbos prašymas iš tikrųjų yra stiprybės ir nuolankumas nes kartais kaip tik prašydami paramos pripažįstame kitų vertę ir kovojame su spaudimu, kurį dažnai mums perduoda poreikis būti savarankiškiems.
Kaip jau keletą kartų pastebėjome Žmogus su savo sudėtinga psichologine sistema yra sukurtas bendradarbiavimui ir santykiams su jį supančia aplinka, kurio tikslas – pasiekti kolektyvinį vystymąsi.
Pasitikėjimas: kertinis akmuo
Kai prašome pagalbos, išreiškiame savo pasitikėti kitais nes atskleidžiame svarbią savo dalį Šiuo paprastu gestu sustipriname savo ryšius . Esame sąžiningi ir dėmesingi aplinkiniams, nes žinome, kad jie gali ką nors padaryti už mus.
Mes linkę manyti, kad socialinės ir emocinės pagalbos prašymas yra dviašmenis kardas kuri galėtų paskatinti kitus pasinaudoti
Labai dažnai tai yra bloga praeities patirtis lūkesčių ir nusivylimų dėl kurių mes taip galvojame ir nenorime prašyti pagalbos bei parodyti kitiems savo poreikius.
Tai tikrai protingas samprotavimas, bet negalime gyventi su baime, kad kaskart išėjus į gatvę ant galvos nukris vaza. O tai reiškia, kad ribos, kurias sau nustatome, yra naudingos tik tada, kai atsiduriame situacijoje, kai tikrai nebereikia savęs saugoti.
Prašymas pagalbos taip pat yra puikus būdas užmegzti ryšį su kuo nors, ne tik būti a socialinis įgūdis pagrindinis ir būtinas mūsų gerovei. Kaip mums patinka padėti, kiti gali jaustis gerai, kai padeda mums.
Toli gražu ne savanaudiškumas, pagalba kitiems yra būdas apmąstyti žmonių santykių grožį ir ryšius, kurie užsimezga tarp žmonių ir kyla iš mūsų veiksmų.
Dėl šios priežasties verta palikti nuošalyje pasididžiavimą ir poreikį jaustis neklystamiems, taip pat pernelyg didelės išlygos dalijantis tuo, kas vyksta mūsų viduje. Ir to nepamirškime net gėda šiais atvejais nėra naudingas jausmas.
Kita vertus, dar vienas įtakingiausių faktorių kreipiantis pagalbos – baimė, kad jos bus atsisakyta. Tuo metu baimė būti teisiamam mes esame įbauginti, kaip ir galimybė, kad kiti pastebės mūsų silpnumą ir kad visa tai daro mus pažeidžiamus. Dėl šios priežasties prašyti pagalbos reikia didelės dozės pasitikėjimo ir mes turime jaustis ramūs prieš tuos žmones. Jei nedirbsime ties šiais dviem ramsčiais, mainai niekada nevyks sklandžiai ir natūraliai.
Dėl visų šių priežasčių neverta prarasti galimybės prisiliesti Padėti yra nuostabu, bet ne ką mažiau leisti sau padėti. Verta pabandyti!
