Per dažnai slepiame savo kančias, kad paslėptume ją nuo kitų akių.
Net jei gyvenimas yra patirtis, sulaužanti mus viduje, net jei tai neabejotinai vienas sunkiausių iššūkių, su kuriais turime susidurti, tai taip pat suponuoja galimybė įsisąmoninti, performuluoti pasaulio interpretavimo būdą ir po tam tikro laiko atstatyti save. Esmė tokia: kaip tai padaryti?
Jei negalime
- Viktoras Franklis-
Kančios svoris
Niekas nėra išgelbėtas nuo kančių šis keistas nuomininkas, kuris retkarčiais įsiveržia į mūsų gyvenimą be įspėjimo ar kvietimo. Ir net jei dažniausiai stengiamės nuo jo pabėgti ar uždaryti į tamsiausius rūsius, kad nuslėptume jo buvimą, tai netrukdo mums vis dar paveikti... ir ta tamsioji pusė, kurią bandome palaidoti, daro mums įtaką. Įtaka, kurią dabar matome mažiau, nes tamsa neleidžia mums jos atpažinti ar numatyti jos judesių.
Kuo ilgiau kančia gyvens tamsoje, tuo daugiau galios ji turės mums.
Vieni neigiamus jausmus maskuos netikromis šypsenomis, kiti visada užsiėmę, kad neliktų laisvos minutės susimąstyti, treti meluos sau, kad pamirštų savo diskomfortą. Ir tarp šių žmonių yra ir mūsų, kurie taip elgiasi retkarčiais arba visada.
Problema ta kad ir kiek kliūčių bandytume dėti, kančia anksčiau ar vėliau atsiras naikina mus. Nesvarbu, ar tai fizinis ar emocinis skausmas.
Nori to ar ne kančia tai yra mūsų gyvenimo dalis. Pavojus kyla, kai jis tampa per sunkus ir įgauna tiek daug formų, kad ilgainiui tęsiasi ir tapti gyvenimo būdu viską aplink mus sutepdami tamsiai pilka beveik juoda spalva.
L Dauguma kančių, kurias patiriame, atsirado dėl skausmingos patirties pavyzdžiui, kažko ar mylimo žmogaus praradimas. Kai nepriimame šio praradimo, kai jai prieštaraujame ir reikalaujame, kad viskas būtų kitaip, to nežinodami, paliekame vietos kančioms; kančia, kuri yra kartu skausmas ir prieglobstis, kai lauke pradeda lyti ir vanduo pripildo mus liūdesio.
Mylimo žmogaus mirtis, santykių pabaiga, draugo sukeltas nusivylimas ar atleidimas iš darbo yra pavyzdžiai. nuostoliai, kurie mus skaudina ir kurie ilgainiui smeigia kaip durklas, perveriantis širdį. Žaizdos, kurios, jei jos nebus gydomos, niekada nenustos kraujuoti, kol nepadarys mums lūžusių gabalėlių, kuriuos sunku vėl sudėti.
Atsparumo aušra
Nors tiesa, kad kai kuriems žmonėms atsiranda sutrikimų ar sunkumų dėl pagrindinės kančios priežasties, daugeliu atvejų taip nėra. Kai kurie yra net galintis sustiprėti po šių traumuojančių išgyvenimų. Patirtis, kuri sukelia skausmą, bet padeda mums augti ir tam tikra prasme duoda naudos.
Wortman ir Silver atliktas tyrimas teigia, kad yra žmonių, kurie netikėtai jėga priešinasi gyvenimo puolimui . Priežastis
Tai verčia mus taip galvoti esame stipresni nei manome kad net tada, kai mūsų jėgos mus apleidžia, yra mažas šviesos spindulėlis, kuris mus apšviečia ir verčia pasiimti sudužusias dalis ir vėl susidėti. Tai atsparumo aušra, tiksli akimirka, kai liūdesys ir kančios sunkumas užleidžia vietą gydomajai mūsų jėgų galiai atsispirti ir padėti susitvardyti.
Nepaisant
- Helen Keller-
Svarbu ne ignoruoti tai, ką jaučiame, bet priimti tai kaip gyvenimo pamoką ir stebėti tai atviromis akimis.
Atsparumas yra vienas geriausių įgūdžių, kurį turime ir kurių turėtume išmokti net mokykloje. Išmokite išgydyti savo žaizdas, elkitės su jais ir išmokite iš jų puikią pamoką. Bet kaip tai padaryti?
Surinkome sudužusias dalis, kad susitvarkytume
Kaip matėme vėl suklestėti po skausmo audros įmanoma, bet nelengva. Tai sudėtingas ir dinamiškas procesas, kuris, kaip nurodo psichiatras
- Pasitikėjimas savimi ir gebėjimas susidoroti su sunkumais.
- Priimkite mūsų emocijas ir jausmus.
- Turėkite reikšmingą gyvenimo tikslą.
- Tikėkite, kad galite mokytis ne tik iš teigiamos, bet ir iš neigiamos patirties.
- Mėgaukitės socialine parama.
Kaip mums primena Calhounas ir Tedeschi, mumyse generuoja du autoriai, kurie daugiausiai atsidavė potrauminiam augimui, kančia ir skausmai.
Susidūrimas su skausmingais išgyvenimais mus gąsdina, bet bėgimas nuo jų yra tikras būdas juos pratęsti ir priversti juos pavojingai pasikeisti. Tikra drąsa tęsiasi nepaisant baimės net kai kūnas dreba ir lūžta viduje.
Mums reikia laiko įsisavinti tai, kas su mumis nutinka, ir akis į akį susidurti su savo kančia. Šioje vienumoje ateina pauzė, leidžianti suprasti kančią judant pirmyn dideliais ar mažais žingsneliais. Kodėl
