Kai kalbame apie meilę, visada atrodo, kad daugiau yra geresnio sinonimas, tačiau tikėti šiuo melu yra tarsi nuryti nuodingą piliulę, užmaskuotą saldainiu. Jei analizuojame akimirkas, išgyventas kartu su mylimais žmonėmis ir suvokiame, kad daugeliui jų būdinga kančia, vadinasi, kažkas ne taip... Mes tapome aukomis to, ką jie vadina meile.
Mylėti – tai ne kančia, tai nėra nuolatinis savęs aukojimas ir visada aklai mesti save. Mylėti – tai neužmerkti akių, nepateisinti net to, kas neišpasakyta, nei iš gailesčio nieko atleisti . Mylėti nėra priklausomybė, tai nėra virkštelės, pririšančios mus prie partnerio, vystymas.
Meilė yra ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas. Mylėti nėra per daug apsaugoti tai ne bėgimas paskui žmogų, kuris sprendžia visas savo problemas ar kuria gynybinį muilo burbulą aplink vaiką, įstrigusį suaugusiojo kūne. Ir, žinoma, mylėti nereiškia sugriauti fiziniu ir psichiniu lygmeniu: jei mūsų santykiai neigiamai veikia mūsų emocinę pusiausvyrą ar net mūsų sveikatą ir fizinį vientisumą, mes tikrai per daug mylime.
Mintis, kad tikroji meilė nieko mainais nenori, yra nuolankiojo išradimas: jei duodi, nori gauti. Abipusiškumas yra natūralus.
-Walteris Riso-
Kaukės poroje
Atrodo, kad tarp jų yra didžiulė praraja vyrų ir moterų kuris atskiria jų santykių suvokimo ir tvarkymo būdą. Kultūrinės vertybės, įgytas išsilavinimas, šeimyninė aplinka, kurioje užaugo, ir net pati biologija vaidina esminį vaidmenį sprendžiant šią problemą.
Vaikystės patirtis su mūsų etaloniniais asmenimis, ypač mūsų tėvais, turi esminės įtakos mūsų santykiams su kitais visą gyvenimą. Skausmingos ir sunkios situacijos, emociniai trūkumai, svarbių figūrų nebuvimas ar ribų nebuvimas – tai tik dalis veiksnių, kurie žymi mūsų meilės ieškojimo ir suteikimo būdą.
Viena vertus, kai kurios moterys linkusios valdyti meilę užmegzdamos tvirtus santykius priklausomybę ar manija kitam asmeniui. Ši emocijų upė išgyvenama labai intensyviai ir išreiškiama per rūpestį ir supratimą iš kito, kurio atžvilgiu jie dažnai prisiima gelbėtojo vaidmenį. . Dėl šios priežasties gali atsitikti taip, kad kai kurios moterys su didžiule užuojauta reaguoja į savo partnerio klaidas ir atsisako matyti skausmą savo gyvenime.
Jei individas sugeba produktyviai mylėti, jis myli ir save; jei jis tik moka mylėti kitus, jis visai nemoka mylėti.
-Erikas Fromas-
Kita vertus, daugelis vyrų vengia emocijų pasitelkdami susvetimėjusias strategijas, pavyzdžiui, užsiimdami darbo manija, vartodami narkotikus ar investuodami visą savo laisvalaikį į pomėgius, kurie nepalieka laiko galvoti. Beveik visada tai yra strategijos, kuriomis siekiama blokuoti emocijas ir kurias sukelia nesugebėjimas jų valdyti ir suprasti . Sukeltas noro nesusidurti su diskomfortu ar problemomis, nes jos yra didžiulė nevaldoma našta, sukelianti gėdos jausmą ar kaltė kurio geriausia vengti.
Toks elgesys gali pasireikšti tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau apskritai galime teigti, kad pirmieji linkę ugdyti perdėto rūpestingumo ir pasiaukojimo nuostatas kaip meilės ieškojimo ir siūlymo strategiją, o antrieji stengiasi apsisaugoti ir išvengti kančios, sutelkdami dėmesį į tikslus, kurie yra labiau išoriniai nei vidiniai, labiau beasmeniai nei asmeniniai.
Kada daug tampa per daug?
Labai dažnai nesame patenkinti santykiais, bet neigiame tikrovę sakydami sau, kad tiesiog išgyvename blogą laiką. Tą patirtį pateisiname galvodami, kad visos meilės istorijos iš pradžių yra tokios aistringos, o paskui audringos iki pat pabaigos.
Mes atleidžiame kitų veiksmus, įtikinėdami save, kad jie pasikeis Tiesą sakant, už viso to slypi ne kas kita, kaip mūsų baimė kentėti : turime baimė būti vienam
Kas niekada neįsimylėjo ir nebuvo atsilyginta? Arba iš
Sentimentalios situacijos, kurias galime patirti, yra pačios įvairiausios ir dėl šios priežasties daromos klaidos bei strategijos, kuriomis apgaudinėjame save ir kurias sugalvojame, kad sumažintume skausmą.
Kaltė, gėda ir baimė yra pagrindiniai melo motyvai.
-Danielis Golemanas-
Galbūt, jei nustotume analizuoti savo elgesį, kai esame su kuo nors, ir savo partnerio, kai jis yra su mumis, galėtume rasti panašių epizodų, kurie kartojasi keletą kartų, net kai žmonės keičiasi. Meilė ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo, bet mes visada suklumpame už tas pačias kliūtis.
Ateina laikas, kai mes patenkame į užburtą ratą, kuris nieko nedaro, tik kartojasi. Negalime iš jo išeiti ir net nežinome, kaip ten atsidūrėme. Vėl ta pati dramatiška melodija, tie patys kartūs akordai... Bėda ta, kad kad ir kiek pasikeitė orkestras, režisierius vis tiek esi tu. Net jei žmogus yra kitoks, net jei akimirka, kurią išgyvenate, yra kitokia, net jei pažadėjote sau nedaryti tų pačių klaidų, vėl esate čia. Čia vėl tu myli per stipriai ir per blogai.
Praeities pėdsakai
Kodėl taip nutinka mums? Elgesys, kurio išmokstame būdami maži ir pradedame bendrauti su kitais, išlieka mumyse ir mes toliau juos įgyvendiname visą gyvenimą. Dėl šios priežasties jų atsisakymas ar keitimas yra didelis iššūkis ir mums visada atrodo sunkus ir pavojingas. Tačiau dar sunkiau yra tai suvokti ir susidurti su situacija, kokia ji yra, kad galėtum aiškiai matyti viską, kas vyksta.
Paslaptis yra pradėti suprask mus įdomu, kodėl mes nuolat ieškome, kuo pasirūpinti ar apsaugoti
Jei mūsų meilės išgyvenimo būdas mus skaudina arba žeidžia šalia esantį žmogų, bet nieko nedarome, kad suprastume ir pakeistume savo gyvenimą, tai niekada nebus augimo kelias, o kova už išlikimą. Jei mylėti yra skausminga, laikas mylėti save, kad sustabdytume tą skausmą.
Meilė sau yra visą gyvenimą trunkančios meilės istorijos pradžia.
-Oskaras Vaildas-
