Prisirišimas laikomas labai stipriu emociniu ryšiu. Asmenybės raidą lemia tai, kaip mes bendraujame su kitais, kas mus supa ir kaip mes matome gyvenimą. Deja, priedas turi neigiamą pusę ir nepatogumų: niekas mums nepriklauso.
Reikalingi tam tikri tvirtinimo tipai; pavyzdžiui, stabilios figūros buvimas pirmaisiais gyvenimo metais, kad būtų galima tinkamai kognityvinei ir emocinei raidai. Kita vertus, pavojingas prisirišimas yra toks, kuris pripildo mus nerimu ir baime, kai esame priešais daiktą ar asmenį, kuriam jaučiame tokius jausmus. Visi santykiai yra pagrįsti tam tikra prieraišumo forma. Nepaisant to, ne visi prisirišimo tipai yra sveiki.
Tiesa, kad kai kurie mūsų santykiai gali sukelti nerimą dėl jų praradimo. Kad to išvengtume, turime atsiminti, kad nepaisant to, ką gyvenimas mums davė, tai tik paskola niekas mums nepriklauso. Dėkingumas už tai yra pirmas žingsnis į gerą ryšį su mus supančiais žmonėmis. Taip nutinka ir su darbu, atostogomis ar bet kokia kita susidariusia situacija.
Būkite dėkingi patys sau už tai, ką gyvenimas jums suteikė. Visada svarbu tai, ką pasėsi.
Niekas mums nepriklauso: gyvenimas mums tai paskolina
Santykiai, kuriuose jaučiamės saugūs, yra ne dovana, o menas, reikalaujantis praktikos ir valios. Kai santykiai palaikomi tik iš įpročio, nėra kitų priežasčių, suteikiančių jiems prasmę ir svarbą. Tai yra a priedą pavojingas. Mūsų psichikos gerovės idealas būtų nutraukti nagrinėjamus santykius.
Jei neišmoksime paleisk pasekmės bus neigiamos. Jei prisirišimas apims mus ir mes liksime prisirišę prie savo svajonių, savo fantazijų ir iliuzijų, kančios augs be lygių, o liūdesys bus mūsų kelionių palydovas. Buda viena garsiausių savo frazių pareiškė, kad kančios kilmė slypi būtent prisirišime.
Niekas mums visiškai nepriklauso, gyvenimas mums tai paskolina. Jis mums tai duoda, kad išmoktume tuo džiaugtis ir paleisti.
Ne visos prisirišimo formos yra žalingos, iš tikrųjų kai kurios yra naudingos, netgi būtinos. Sveikas prisirišimas grindžiamas žinojimu, kaip džiaugtis tuo, ką turime šiuo metu, ir nereikia toliau būti šalia, kad jaustumėmės gerai. Jei neįtikėtinai paprastai atskleisime savo kančios šaltinį, suprasime, kad ne pats objektas yra mūsų kančios židinys, o mūsų prisirišimas prie jos.
Taip yra todėl, kad esame linkę suvokti dalykus kaip nuolatiniai subjektai . Kai bandome pasiekti savo tikslus, agresiją ir konkurencingumą naudojame kaip akivaizdžiai veiksmingus įrankius. Tačiau šis procesas mus vis labiau naikina. Norėdami to išvengti, turime pripažinti, kad nieko nėra amžino, gyvenimas mums tai suteikia.
Žmonės yra gražūs kaip saulėlydis, jei leidžiate jiems būti. Viena iš priežasčių, kodėl vertiname saulėlydį, yra tai, kad negalime jo kontroliuoti.
-Karlas Rodžersas-
Palyginti priklausomybę ir nepriklausomybę
Mūsų kultūrinis kontekstas skatina mus būti priklausomus nuo kitų: tėvai vaikai partneriai ir tt Nuo mažens mums skiepijo romantiškos meilės idėją, tai yra jausmą, kuris sieja poros narius ir neleidžia gyventi atskirai vienas nuo kito. Nepaisant to, priklausomybę poros santykiuose tai labai žalinga. Tai daro mus visiškai emociškai nepajėgiais žmonėmis.
Priklausomybė nėra pati savaime Tai visada tam tikru mastu yra mūsų gyvenime. Pirmiausia turime tai pripažinti sau, o paskui kitiems. Šis suvokimas leidžia užmegzti ir atpažinti sveikesnius santykius.
Šiuo metu į priklausomybę esame linkę žiūrėti su tam tikra panieka, tarsi tai būtų silpnumo ženklas. Trumpam pagalvokime. Beveik visi mūsų gyvenimo aspektai yra kitų pastangų rezultatas. Mūsų brangi ir didinga nepriklausomybė yra ne kas kita, kaip iliuzija ar fantazija. Norėdami džiaugtis laimingu gyvenimu, mums reikia draugų, geros sveikatos ir materialinio turto. Įdomu tai, kad visose šiose srityse mes priklausome nuo kitų.
Mūsų poreikis kitiems yra paradoksalus. Išaukštindami nuožmiausią nepriklausomybę, trokštame ir artumo bei laisvės ryšį su ypatingu ir mylimu žmogumi. Todėl paslaptis slypi meilėje be reikalo. Niekas mums nepriklauso, gyvenimas mums tai paskolina. Pradėkime džiaugtis tuo, ką turime.
Beprotiškais bandymais mes atsisakome to, kas esame, dėl to, kuo norime būti.
-Viljamas Šekspyras-
