Galbūt mintis, kad tylėjimas gali tapti prabanga, mums niekada neatėjo į galvą. Tai, nuo ko tik nedaugelis gali džiaugtis tie, kurie sugeba pabėgti rutina kuris neleidžia mums turėti laiko sau, kuris mus pajungia ir verčia bijoti vienatvės ir visiškos tylos.
Kontekstai, kuriuose judame, yra itin triukšmingi ir mes prisitaikėme iki įsitikinimo, kad buvimas vienam ir tylėjimas daugeliui žmonių yra neigiamas ir netgi nerimo šaltinis. Todėl svarbu užduoti sau keletą klausimų, kad suprastume šios baimės ar apribojimo pasekmes.
Mes to nesuvokiame, bet nuolat vengiame tylėti. Triukšmo ieškome net tada, kai turime galimybę nuo jo atitolti. Turėtume savęs paklausti, kodėl taip bijome tylos. Ar jaučiamės vieniši, jei nėra triukšmo?
Ar būdami vieni namuose įsijungiame radiją, nes negalime pakęsti triukšmo nebuvimo? vienatvė Ar mūsų namai mus kankina? Galimybė užsiimti joga ar praktikuoti meditaciją net nešauna į galvą, koks stresas yra išlikti ramiems ir visiškoje tyloje!
Mūsų protas turi tylėti
Žinoma, pasiekti šią tylą, apie kurią kalbame, nėra paprasta užduotis, o kai kurias iš jų įtraukti į savo kasdienybę gali būti labai sunkus iššūkis. Daugelis mūsų norai siekiai ar rūpesčiai randami ten pat, kur yra triukšmas. Išorinis triukšmas ir vidinis triukšmas įspūdingos ir nepaliaujamos apimties minčių srovėje.
Šiuo klausimu atlikta daugybė tyrimų. Visų pirma, yra daug tokių, kuriuose lyginami žmonės, gyvenantys dideliuose miestuose, ir tie, kurie gyvena kaimo aplinkoje. Skirtumai palieka mus be žado. The žmonių, gyvenančių ar dirbančių labai triukšmingose vietose kurie miega girdėdami miesto triukšmą ar nenutrūkstamą triukšmą labiau linkę susirgti tam tikromis sveikatos problemomis.
Kraujotakos sistemos problemos, stresas nerimas … Jei ieškome pagrindinių šių sutrikimų priežasčių, greičiausiai rasime pertraukų trūkumą. Mūsų automatinis pilotas, po daugelio metų, kai mes visada elgėmės taip pat, yra pasirengęs pereiti nuo vieno stimulo prie kito.
Tyla erzina. Tylėjimas mus nervina. Tai tik įsitikinimai, kuriais siekiama pateisinti tai, ko nenorime matyti savyje. Ko mes bijome?
Tačiau mūsų protas turi būti tylus. Tikrai tik dėl to, kad nėra triukšmo, mūsų neuronai suaktyvėjo. Protas ir kūnas taip pat atsipalaiduoja, išsivaduoja nuo rūpesčių, problemų ir įtampos, kurią sukelia išorinis triukšmas, sankaupos. Kai yra triukšmas, negalime klausytis savęs; ir jei neklausysime savęs, vargu ar galime pasikliauti aiškiu ir aiškiu protu.
Triukšmas ir ažiotažas atitolina mus nuo mūsų pačių
Budizmas taip pat sako: triukšmas ir sujaudinimas atitolina mus nuo mūsų pačių. Kas iš mūsų skiria laiko savęs pažinimui? Kas skiria sau kelias minutes kasdien meditacija nuraminti protą, atsipalaiduoti ir susidurti su mintimis, kurias stengiamės ignoruoti kaip kenksmingas ir klastingas ir kurios dėl šios priežasties niekada nesiliauja kartojamos ir kelia mums diskomfortą? Tikrai sudėtinga, kai turi tiek daug neatidėliotinų darbų, kai mums skirtas laikas visada gali būti atidėtas ateičiai...
Tylėjimas yra daug daugiau nei meditacija ar proto ištuštinimas – visiškai klaidingas įsitikinimas apie šią praktiką. Tai reiškia nustoti gyventi autopilotu ir labiau mėgaukitės dabartimi. Jums nereikia daryti didelių dalykų. Užtenka net tik skanauti patiekalą, įvertinti jo skonius, pasimėgauti paukščių čiulbėjimu, kai vaikštome gamtoje.
Visa tai reiškia gyventi. Tiesą sakant, mus supantis triukšmas trukdo gyventi ir tik verčia egzistuoti. Už ką? Daryti tai, ką turime daryti, nesilinksmindami, nesirūpindami savimi ir lepindami save, nepripažindami savo svarbos. Pabaiga už judėti už motyvacijos kurios dažnai būna ne mūsų, o kitų žmonių.
Kai kuriems žmonėms tyla yra nepakeliama, nes jų viduje yra per daug triukšmo
-Robertas Frippas-
Nebėkime tylėti. Išjunkime televizorių ir atsiverskime knygą. Sportuojame parke be ausinių . Kasdieniame gyvenime esame apsemti nuolatinio triukšmo. Kam ir toliau būti tokiais, kai galime skirti laiko sau? Ar bijome užmegzti ryšį su savimi ir mus supančiu pasauliu? Nuo ko mes bėgame?
