Nietzsche yra vienas svarbiausių XIX amžiaus filosofų kartu su kitomis iškiliomis asmenybėmis, tokiomis kaip Sigmundas Freudas ir Karlas Marksas. Šie mąstytojai buvo vadinami įtarumo filosofais noras demaskuoti melą, slypintį po nušvitusiomis racionalumo ir tiesos vertybėmis. Visų pirma Nietzsche kalbėjo apie valią valdžiai.
Nietzsche's nuomone, Vakarų kultūra yra ydinga, nes stengiasi racionalumą įvesti į visas gyvenimo sritis. Jau nuo pat pradžių Graikijoje racionalumas yra dekadanso požymis. Viskas, kas prieštarauja žmogaus instinktyvaus ir biologinio egzistavimo vertybėms, yra dekadentiška.
Norėdami suprasti Nietzsche's filosofiją, neturime pamiršti jo griežtos kritikos Platono idėjų pasauliui. Jo filosofija atmeta šias metafizines pinkles: racionalų pasaulį, moralinį pasaulį ir religinį pasaulį. Pagrindinis Nietzsche's teorijos principas yra gyvenimo samprata. Norėdami suprasti gyvybės sampratą pagal vokiečių filosofą, neturime pamiršti absoliutaus racionalaus platoniškojo pasaulio neigimo. valios valdžiai .
Nietzsche ir gyvenimo samprata
Dėl vokiečių filosofas gyvenimas grindžiamas dviem pagrindiniais principais: išsaugojimo ir plėtros principu.
Ji teigia, kad gyvybė egzistuoja tol, kol ji išsilaiko. Žinoma, toks išsaugojimo pajėgumas yra dėl nuolatinio judėjimo ir plėtros poreikio. Jei tai, kas išsaugota, neišsiplečia, miršta. Ten gyvenimą ji išsaugoma, nes plečiasi dėl to, kas mums suteikia daugiau gyvybės.
Ši gyvybiškai svarbi erdvė, kurios principus mes kartojome, suprantama kaip valia valdžiai .
Nietzsche’ės valia valdžiai
Valia valdžiai yra pats gyvenimo tapimas. Jūs netgi galite tai pasakyti gyvenimas yra valia valdžiai, nes jis nugali tai, ko trokštame bando gauti tai, ko trokštame, ir dominuoja tai, ką turime.
Valia valdžiai yra gyvenimas, nukreiptas į horizontą, kuriame galime rasti ir gauti tai, ko norime. Todėl jis nori daugiau ir nori plėsti tai, ką jau turi. Tačiau labai svarbu teigti, kad valia valdžiai turi norėti savęs prieš ko nors norėdama; tik taip jis galės padidinti tai, ką turi, kad išsaugotų tai, ką jau turi.
Įsivaizduokime, kad norime nusipirkti automobilį, bet tuo pat metu neturime pakankamai likvidumo jam įsigyti. Išsaugoti norą bus įmanoma tik tuo atveju, jei stengsimės padidinti savo santaupas norimam automobiliui sumokėti . Jei nieko nepadarėme, kad pasiektume šį tikslą noras tai išnyktų ir kaip noras, ir kaip motyvacija.
Galios valia nori pati savęs
Kai valia valdžiai nori savo išsaugojimo, ji taip pat supranta, kad ji negalės išlaikyti visko, ką užkariavo, jei apsiribos tik jos išsaugojimu. Norėdami išsaugoti, turime plėstis, turime toliau užkariauti naujas teritorijas.
Jis yra apgalvotas ir suprojektuotas į gyvenimo pasaulį, vienintelę vietą, kur gali gauti tai, ko nori . Šios valios prigimtis yra judėjimas, kuris niekada nesustoja, jis toliau plečiasi. Antra Nietzsche jei pasitenkiname tuo, ką turime dabartiniu momentu, ir nesistengiame jo plėsti, mirštame (metaforine prasme, kai suakmenėja valia valdžiai).
Faktų nėra. Tik interpretacijos.
Taigi kur slypi tiesa? Vokiečių filosofui tai aiškiai randama valdžios valioje. Tiesą sakant, tarp tiesos ir valdžios yra labai glaudus ryšys.
Įsivaizduokite, kad tam tikra žiniasklaidos priemonė ryte paskelbia naujienas. Visos kitos žiniasklaidos priemonės tai kartoja ir kiekviena pasakoja istoriją iš savo ideologinės perspektyvos. Tikėtina, kad kiekvienas žmogus tikruoju laiko faktą, paskelbtą jo idėjas geriausiai atitinkančiomis komunikacijos priemonėmis.
Dabar įsivaizduokite, kad atsižvelgiant į skirtingas žiniasklaidos versijas kyla ginčas ir kad skirtingų žiniasklaidos priemonių nariai susitinka studijoje aptarti subjektyvios tiesos apie tai, kas įvyko. Tiesos kertasi būtent todėl, kad yra tik faktų interpretacijos. Būtent šiuo momentu a kritiškas protas supras, kad Tiesa yra galios dukra.
Išvados
Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad hegemoninę tiesą visada palaikys valdžia, nes tai yra galinga valios išraiška, kuri nori plėstis, kad išsilaikytų (pagalvokite apie totalitarinius režimus, kurių tiesa buvo Tiesa ).
Per Nietzsche visa valia valdžiai, kuri nenori plėstis, kad išsilaikytų : tai, ką šiandien apibrėžiame kaip nihilizmą (žodis nihilizmas kilęs iš lotynų kalbos nieko neapibrėžtas įvardis, turintis nenusakomą nieko reikšmę).
