Įvairios emocinės krizės fazės yra normalios vidinės pusiausvyros atkūrimo stadijos . Kritinė padėtis negali būti išspręsta per naktį, bet reikia atlikti keletą veiksmų, kad būtų pasiektas visiškas jos sprendimas.
Kiekvieną fazę sudaro atsakymai, kurie, nors iš pradžių nėra patys tinkamiausi, reaguoja normali reakcija . Todėl tai neleis pacientui priversti susidurti su situacijomis ar reaguoti, o pirmenybę teikti natūraliai jų eigai, kai psichologo įsikišimas nebereikalingas.
Emocinės krizės metu įvyksta gilus sukrėtimas, kuris liečia ne tik vieną emocijas bet ir pažinimas bei elgesys. Su šiomis patalpomis subjektui sunku aiškiai mąstyti kad randi sprendimus arba gali padėti kitiems.
Krizės formuoja jūsų gyvenimą. Kai jie atvyksta, atrandi, kas iš tikrųjų esi.
-Alanas K. Chalmersas-
Emocinės krizės stadijos
1. Paralyžius
Emocinė krizė reiškia situaciją, kai įvyksta netikėtas pokytis, dėl kurio viskas tampa nestabili arba neaiški ateitis . Emocinės krizės atveju viena ar kelios realybės sukelia subjektyvų sąmyšį ir laikinai sunaikinti gebėjimą reaguoti.
Emocinės krizės stadija yra paralyžius kuri atstovauja sveiką gynybos mechanizmą. Gamtoje visi gyvūnai lieka nejudantys, kai jiems kyla grėsmė, ypač jei pavojus nežinomas. Paralyžius yra sumišimo išraiška, ypač dėl staigaus situacijos pobūdžio.
2. Neapibrėžtumas
Po pirmos nuostabos akimirkos atsiranda netikrumo būsena, kuriai būdingas buvimas sielvartas ir nerimas . Subjektas pradeda suprasti, kas vyksta tačiau jame daugiau dėmesio skiriama grėsmės mastui, o ne priemonėms jai spręsti ir valdyti.
Šioje fazėje atsiranda sumišimo būsena dimensija, glaudžiai susijusi su jausmais, tokiais kaip dezorientacija, sunkumai atpažįstant emocijas, netvarkingos idėjos ir ribotas suvokimas. Vyrauja dezorientacijos ir kartu grėsmės iš realybės jausmas.
3. Įsibrovimas
Emocinės krizės metu įsibrovimo fazė ne visada būna, nors daugeliu atvejų ji įvyksta. Ši patirtis ypač pasireiškia gilios ar gyvybiškai svarbios krizės atvejais. Jai būdinga neracionalių baimių atsiradimas ir kančios jausmo paūmėjimas.
Šioje fazėje subjektas užsidaro savyje ir nereaguoja, tačiau nenustoja galvoti apie išgyvenamą krizę. Su tokia dvasios būsena jis puoselėja idėjas, susijusias su galimų ateities pavojų pervertinimu, tragiškais vaizdais ir stipriu bejėgiškumo jausmu.
Atsiranda vadinamosios įkyrios mintys tai yra vaizdai ar idėjos, kurios spontaniškai, nevalingai atkuriamos galvoje. Tai nemalonios ar baimę keliančios mintys, kurias norite sulaikyti be sėkmės. Įsibrovimas yra pati aštriausia emocinės krizės fazė.
4. Emocinės krizės apdorojimas ir sprendimas
Išbristi iš emocinės krizės be išorinio elemento įsikišimo visai nelengva . Draugas, knyga, patarimas, psichoterapeutas gali tapti tuo lemiamu veiksniu pereinant iš šoko būsenos į kitą, leidžiančiu apdoroti tai, kas įvyko, kad su tuo susitvarkytum.
Jums reikia priemonių išreikšti save jaučiamas diskomfortas Žodžiu arba raštu ir yra priemonė pradėti tvarkyti idėjas, emocijas ir pojūčius. Faktų pasakojimo kūrimas yra būtinas norint kontroliuoti situaciją ir pradėti ją suprasti.
Turime atskleisti skausmą, kad palaipsniui jį suvoktume. Kai taip atsitiks, asmuo susikurs tikroviškesnį situacijos idėją ir nustatys asmeninius įrankius, kuriais gali su ja susidoroti. Po šio apdorojimo etapo ateina sprendimas, kuris yra ne kas kita, kaip sveikos proto būsenos atkūrimas.
Daugeliu atvejų be eksperto pagalbos žmogus gali ilgam likti įstrigęs vienoje iš emocinės krizės fazių. Kreiptis į psichologą yra daugiau nei tinkama, nes tai yra tinkama parama norint viską išspręsti greičiau ir sveikiau.
