Galime ko nors pasiilgti, jausti nostalgiją viskam, ką patyrėme su mylimu žmogumi, galime norėti, kad šie prisiminimai pasikartotų, vėl susijaudinti arba toliau kelti sau klausimų: kodėl tai baigėsi? Ar galėjo būti kitaip? Kas būtų nutikę, jei..? Tačiau ši nostalgija nebūtinai reiškia, kad norime, kad tas asmuo vėl sugrįžtų pas mus.
Gali būti sunku ko nors pasiilgti, kartais šį jausmą taip pat gali lydėti skausmingas skausmas, nes nostalgija didžioji dalis to, kas sugrįžta mums šioje psichinėje kelionėje į praeitį . Tačiau yra priežastis, kodėl viskas baigėsi, o atstumo laikymasis padeda išvengti pagundos grįžti, nes giliai širdyje mes to tikrai nenorime.
Galime pasiilgti žmogaus ar istorijos, kurią turėjome, tai labai pakeičia atminties prasmę. Kartais mes nenorime, kad žmogus grįžtų pas mus, o tik tam, kad istorija pasikartotų ir tai neturi atsitikti su tuo pačiu asmeniu. Istorija ir patirtus pojūčius iš dalies galime atkartoti galbūt šį kartą su nauju kelionės palydovu .
Yra žmonių, kurie mūsų gyvenime pasirodo ribotą laiką, jie suteikia mums teigiamų ir neigiamų dalykų, ir tuo kelias, kuriuo su jais pasidalinome, baigiasi. Kai ko nors pasiilgome, gera prisiminti, kad istorija turi dvi puses, o mūsiškis išliks ten ir būtent dėl to galime ir toliau mėgautis saldžiu skoniu tų akimirkų, dėl kurių jis ypatingas.
Niekada nesugrąžinsime tų, kurie išvyko, net jei jie grįš
Čia svarbus skirtumas tarp jausmo trūkumas apie asmenį ar prisiminimus. Kai istorijos baigiasi, nėra ką veikti ir net jei norime viską pakartoti su tuo pačiu žmogumi, tai niekada nebus taip, kaip buvo . Žmonės bręsta, auga, vystosi, todėl mes niekada negrįžtame į tą patį tašką.
Pradėti iš naujo su žmogumi, kurį jau pažįstame, su kuriuo jau turime bendrą praeitį, arba su žmogumi, su kuriuo bandome pakartoti jau patirtas akimirkas kitu laikotarpiu, reikš, kad pradėsime nuo kito taško, todėl galime nebegyventi ar nejausti tų pačių dalykų, kaip kadaise.
I prisiminimai kuriuos surinkome, palikime juos ten. Pasimėgaukime geru skoniu, kurį jie mums paliko Leiskime jiems vėl pajusti save, kai užsimerkiame, tegul akys prisipildo ašarų kartais, kai pagalvojame, kad tų akimirkų nebėra, bet pasidžiaukime, kad jas išgyvenome ir dėl to, kad kažkokiu būdu mes ir toliau laikome jas savyje.
Kiekvienas esame mūsų prisiminimai, todėl turime juos taip išgyventi. Kai ko nors pasiilgome, gyvenkime taip. Bet jei grįžę mus įskaudino, tai palikime juos ten, neapsimetinėkime, kad prisimename ir nepriverskime kažko, ko nebėra. Galbūt ko nors pasiilgome, bet nenorime, kad jie sugrįžtų.
Pasiilgti ko nors reiškia užpildyti akimirkas prisiminimais
Nes trūksta šito buvimo prisiminimai Istorijos nuotykių akimirkos yra pilnas gyvenimo, bet ir praėjusio gyvenimo . Nebūtų gerai stovėti vietoje. Turime savo praeities dalykų, kurių pasiilgome, bet mūsų laukia daug daugiau, kad galėtume ir toliau užpildyti savo prisiminimus.
Sustabdykime ir judėkime toliau, jei tai buvo mūsų sprendimas be nostalgijos. Nustokime būti pilni praeityje ir atverkime akis, kas mūsų laukia. Praeities žmonės liks įspausti mūsų prisiminimuose ir emocijose, bet žmonės, kurie laukia, kol pradės vaikščioti su mumis, nekantrauja, kol mes išskleisime rankas.
Būti drąsiam taip pat reiškia vėl tikėti ir toliau praleisti bet išdrįsti su naujais žmonėmis suteikite kitiems galimybę užpildyti spragas, kurias dabar jaučiame dėl kažkieno trūkumo. Bet visų pirma – rasti žmonių, kurie mus užpildo ir duoda mums naujų dalykų, kurie neištrina mūsų atminties, bet suteikia galimybę kurti naujas istorijas.
