Kartą gyveno princesė, kuri išsigelbėjo. Anoniminė princesė tų, kurie kasdien vaikšto gatve ir kurie nebijo nei saulės, nei vėjo. Tų, kurie suklumpa, bet paskui atsikelia, tų, kurie renka baimes, bet ir pergales bei įdomias paslaptis. Niekas nekalba apie savo drąsą; bet nereikia, nes visa tai išgraviruota jų širdyse.
Šiai princesei nereikia drąsaus princo nes užuot gniuždęs kameros kampe, jis išdrįso pažvelgti pro langą ir stebėti drakoną ir surasti jo silpnąsias vietas. Nes ji studijavo chemiją ir sugebėjo pati sukurti greitą ir veiksmingą priešnuodį nuodams prieš paralyžiuotą.
Jos istorijoje nėra princų ar bučinių, drąsa gimė jos viduje ir jos neįkvėpė kiti, jos įžūlumą maitino veiksmas, o ne laukimas.
Mes kalbame apie princesę, kuri eina per gyvenimą atmerktomis akimis...
Princesė, kuri išgelbėjo save
Ši princesė išgelbėjo save, nes jai pasisekė turėti tėvus, kurie suprato, kad joje slypi didžiulis potencialas. Tėvai kuri nė akimirkai nedvejodama kurstė savo svajones, nors jos neturėjo nieko bendra su rožine ar alyvine spalva, nors vaikystėje nesvajojo išvesti pasivaikščioti lėlės ar sušukuoti Barbės plaukų. Tačiau visa tai nebuvo našta, iš tikrųjų jie niekada tokio požiūrio nelaikė trūkumais.
Ji gelbėjosi, nes nebuvo naivi ir pamačiusi močiutę lovoje iš karto pradėjo įtarti. Ji nesuteikė vilkui galimybės jos suėsti: ji išsitraukė šautuvą ir paskelbė mūšį. Ji nuėmė antrankius ir surakino grandinėmis visus blogus personažus, pavergusius princus.
Princesė, kuriai reikėjo kitų
Jam reikėjo kažko, tai normalu. Tačiau niekada ne princas, kuris deklamavo scenarijų, panašų į juokdarių savo, regis, nekaltose pasakose.
Nes princesė, kuri ji išgelbėjo save, ji žino, kad mes gyvename pasaulyje, kuris maitinasi ir veikia abipusiškumo dėka. Tačiau ji taip pat suprato, kad ji neturi būti ta, su kuria jai bus atlyginta tu bučiuojiesi ir meilė: ji gali juos pasiūlyti kitiems. Ji gali išgelbėti, o ne būti išgelbėta.
Jis tai daro kiekvieną dieną, kai eina į ligoninę ir vilki savo baltą chalatą, kovodamas su ligomis, kurios užvaldo kitų žmonių kūnus. Kai ji tikisi pasaulio, kuriame joks vyras į ją nežiūri iš aukšto ir kuriame jokia moteris neniekina jos už tai, kokia ji yra. Kur išsilavinimas kiek galiu o Aš negaliu remiasi tokiais kintamaisiais kaip nuovargis ar turimi ištekliai, o ne buvimas vyru ar moterimi.
Princesė, besididžiuojanti tuo, kas ji yra
Save išsigelbėjusi princesė didžiuojasi savo jautrumas . Jos kūno dalys, kurios galbūt norėtų, kad būtų šiek tiek kitokios, tačiau negali netikėti, kad jos nosis ar ausys yra dovana: jos daro ją kitokią, nes puikiai funkcionuoja, leidžia užuosti ar klausytis kitų širdies plakimų. Laikui bėgant jis išmoko juos priimti ir vertinti viską, kas šiek tiek nukrypsta nuo jo pageidavimų.
Kartą jis perskaitė ant akmens parašytą žinutę, kurioje taip buvo rašoma mylėti tai, ko negalima pakeisti, yra intelekto pratimas ir jis padarė tai savo. Lygiai taip pat, kaip jis padarė savo žinią, nuskaitytą ant metro stoties sienos, kurią jis mato kiekvieną dieną eidamas į darbą: prieš mirtį yra gyvenimas.
Nuo tada jis tai įsisavino, negalvodamas, ką daro nepaprastą: jis tiesiog mano, kad jo veiksmai yra jo sugebėjimų pasekmė ir tikslas.
Taip ta iš pažiūros trapi princesė išsigelbėjo.
Nuotrauka – Shara Limone
