Net šiandien pabudau ir... liūdesys atėjo man pasakyti labas rytas .
Tačiau liūdesys . AŠ esu tas, kuris tai palaiko .
Ir Neleisiu, kad liūdesys mane užvaldytų. Aš nedarysiu to, ką man liepia kančia nes jis gyvena mano dėka taip
Aš jaučiuosi liūdnas ir tai taip pat
Jie nėra a priori laimėtas žaidimas. Jie yra šachmatų lenta, kurioje kartu egzistuoja juodos ir baltos figūros. Laikini pojūčiai, kuriuos retkarčiais pajuntu, tarsi jie nukreiptų mano žingsnius ir diktuotų viską, ką darau; tapatybę visada vyrauja. Įdomu tai, kad būtent šie liūdesio jausmai mane kažko moko. Renkuosi savo vienumoje su šalta ir kurtinančia tyla. klausau savęs. Kartais man reikia taip jaustis, kad suprasčiau
Nepriimsiu jokių sprendimų vardan liūdesio, bet pasiliksiu šio jausmo pamokas, kai jaučiuosi drąsi. Liūdesys mane išmokė tiek daug dalykų ir jie yra tokie svarbūs, kad nenoriu jo pašalinti ar priversti jo išnykti.
Noriu, kad tai kiltų manyje. Kol gyvenu, noriu tai priimti kaip atskirą jausmą. Nenoriu suklastoti ir prievartauti. Nenoriu perversmų savo žmonėms jausmus . Jie visi galioja, nes gimsta iš manęs ir minta manimi. Aš jiems esu svarbus, esu jų egzistavimo veikėjas ir jų dėka egzistuoju.
Stebiu, kas vyksta ir kas iš jų išdygsta iš šio liūdesio... Jei atsistoju ar nukrisiu. Galų gale aš nebematau savęs kaip paprasto žmogaus. Tai didžiausio ryšio su savo vidiniu aš momentas.
Kai išgyvenu liūdesį kaip kažką natūralaus ten kūrybiškumas tai išlenda iš mano kišenių, mano batų, mano žvilgsnių, mano atodūsių. Kuo didesnis skausmas, tuo aš esu didesnis, nes pirmą kartą mane palaiko jausmai, o ne lūkesčiai.
Liūdesys nesustabdys manęs kovoti už savo vertybes
Mano įsitikinimai yra mano kompasas. Likusi dalis yra tik forma, kurią randu kraštovaizdžio metu. Pakeliui sutiksiu žmonių, kurie gerumą supainios su naivumu, nuoširdumą su įžūlumu ir liūdesį su silpnumu. Visa tai nesutrukdys man pasiekti savo tikslų, kurie savo ruožtu yra mano paties atspindys vertybes .
Aš jaučiuosi gerai ir esu laimingas; bet laimingiausiomis savo gyvenimo akimirkomis visada turiu turėti liūdesio motyvą, negaliu jo išvengti.
- Fiodoras Dostojevskis-
Kiekvieną dieną žengsiu žingsnį į priekį, kad juos pasiekčiau. Kai kuriomis dienomis mano liūdesys beveik neleis man kojomis liesti žemės. Kiti man atrodys tokie pasivaikščioti šviesos. Kartais važiuojama per greitai ir nežabotai.
Tačiau vieną dieną supratau, kad kartais iš tyriausio džiaugsmo tam tikro liūdesio atėjimas sustiprina gyvenimą išleidžia šaknis, kurios duoda impulsą juos laistyti, prižiūrėti ir auginti. Ir iš ten kyla patys gražiausi sodai, kuriuos reikia puoselėti.
