Ar pavydo priepuoliai yra meilės simptomas? Tai viena dažniausių abejonių santykiuose. Net jei taip, tai nereiškia, kad tai teisinga arba kad tikra meilė slypi už pavydo arba kad jums ypač rūpi jūsų partneris.
Šios nemalonios ir kartais sudėtingos emocijos išgyvenimas yra emocinio trūkumo simptomas, sukeliantis nesaugumą ir baimes. Pavydo priepuoliai yra bloga kompanija ir niekam neduoda naudos. Sužinokime daugiau.
Kas yra pavydo priepuoliai?
Jaučiame pavydą, kai jaučiame kieno nors grėsmę tai gali atimti žmogų, kurį mylime, arba kai manome, kad jis jau turi. Tai yra, kai bijome ką nors prarasti.
Čia dažniausiai susiformuoja tarpasmeninis trikampis, kurio pagrindiniai veikėjai yra mylimas žmogus, varžovas (kuris turi tikslą būti su tuo, kurį mylime) ir mes. Ši situacija – tikra ar mūsų vaizduotės vaisius – verčia mus jaustis savomis sužeistas ego ir sugadintas.
Pavydo priepuoliai gali kilti reaguojant į varžovo, pranašesnio už asmenį svarbiais jo savęs suvokimo aspektais, grėsmę. Ką tai reiškia? Tai jausime pavydą tiems varžovams, kurie, mūsų manymu, turi kažką daugiau nei mes.
Realybė ar vaizduotė?
Mūsų požiūris į tikrovę pradeda migloti, nes didėja įtarimų ir pykčio lygis. Mes suvokiame, kad mylimas žmogus atkreipia dėmesį į kitą ir ji jai dar labiau meili arba bent jau mes taip manome. Pavyzdžiui, pastebime nuostatas, kurios, mūsų manymu, turėtų būti skirtos tik mums. Kas vyksta?
Pavydo priepuoliai gali būti įsivaizduojami arba kilti iš smulkių detalių, kylančių iš mūsų proto, nesant jokių faktinių įrodymų ar įkalčių. Tokiais atvejais problema, kurią reikia išspręsti, yra mumyse. Tačiau jie gali būti pagrįsti ir faktine tikrove: mūsų partneris įsimylėjo kitą žmogų. Ne visi santykiai yra ilgalaikiai ir į tai reikia atsižvelgti.
Kita vertus, šios situacijos būdingos ne tik poros santykiams; Pavydo priepuoliai gali ištikti ir šeimose . Pora nusprendus susilaukti antrojo vaiko, pirmagimis gali jausti pavydą, manydamas, kad atėjus broliui sulauks mažiau dėmesio ir meilės iš tėvų.
Dėl šios priežasties vyriausias vaikas gali net padaryti neįmanomą mažiausio vaiko gyvenimą ir demonstruoti prieštaringą požiūrį į tėvus ir supančią aplinką.
Kaip mes reaguojame, kai jaučiame pavydą?
Kodėl aš? Kodėl su tuo žmogumi? Kodėl jis tai daro su manimi? Tokie ir kiti panašūs klausimai tokiose situacijose spontaniškai iškyla mūsų galvose. Tačiau pirmoji emocinė reakcija, kuri pasireiškia, yra pyktis žmogui, kurį laikome savo varžovu. Šios reakcijos tikslas yra išvengti mylimo žmogaus praradimo ar keršto tiems, kurie, mūsų manymu, yra atsakingi už tai, kas nutiko.
Kita vertus gali atsitikti ir taip, kad pykstate ant mylimo žmogaus nes laikome jus atsakingais už tai, kas atsitiko. Yra net manančių, kad partneris taip elgiasi, kad juos suerzintų.
Pavydo priepuoliai yra bloga kompanija: mes linkę painioti meilę su prisirišimu. Meilė yra laisva, prisirišimas trapus ir sukuria priklausomybę, o kaip atsaką mes jaučiame, kad kitas žmogus priklauso mums.
Galbūt ne visi tai žino dažnai būna pavydo priepuoliai žemos savigarbos simptomas ir didelio nesaugumo, bent jau daugeliu atvejų. Galiausiai atrodo, kad jie nelaiko savęs pakankamais vienas kitam, net jei mes to nesuvokiame.
Tačiau pagrinde gali būti nuosavybės santykiai, kurių pagrindinė žinia galėtų būti, kad tu esi mano, tu turi skirti man dėmesio. Be pykčio, pasireiškia ir nerimas, todėl normalu, kad pavydus žmogus stengiasi kontroliuoti situaciją, kad neprarastų mylimo žmogaus.
Nesaugumo ir pavydo santykis
Mūsų nesaugumas verčia abejoti daugeliu mus supančių aspektų, bet visų pirma su žmonėmis. Adorno (1950) iškėlė hipotezę, kad protas su prastai išvystyta kognityvine struktūra sukelia nesaugumo formą, kuri viršija žemą savigarbą. Po to turėtume kontroliuoti kitus, kad jaustume geriau.
Erichas Fromas savo darbe Pabėgti nuo laisvės 1941 m. užtikrina, kad žmogus ieško laisvės, bet ją radęs jaučiasi nesaugus ir nuo jos bėga. Anot Fromo, kitų pajungimas padeda išvengti šio nesaugumo. Todėl pastebime, kad abu autoriai identifikuoja nesaugią asmenybę su žema savigarba, remdamiesi kontrolės troškimu.
Tai reikštų, kad pavydo priepuoliai gali kilti dėl to nesaugi asmenybė ir trapią savigarbą. Užuot kaltinę kitą asmenį ir apsėsti jo elgesio, turėtume pradėti žiūrėti į savo vidų.
Kelionė mūsų viduje
Prieš užmegzdami bet kokius meilės santykius būtų patartina – jei net nebūtina – pasinerti giliai kelionė savyje . Kai pavydo priepuoliai yra mūsų santykių dalis, tikrai kyla problemų. Atėjo laikas gilintis į savo mintis ir pradėti geriau pažinti save.
Tikra meilė yra noras, kad visos būtybės būtų laimingos ir turėtų priežasčių būti laimingoms. Jei mylime pusiaukelėje ir laikomės to, rizikuojame pakliūti į priklausomus santykius, dėl kurių galime patirti rimtų pavydo epizodų.
Žmogus, kuris negali būti vienas štai apie ką mes kalbame; žmogus, kuriam reikia, kad kiti būtų laimingi, o ne sukurti sveiką meilės ryšį, užmegs santykius, kuriuose vyrauja prisirišimas. Jis vis labiau įsitikins, kad kitas žmogus yra jo nuosavybė ir kad jis turi pareigą padaryti jį laimingu.
Pavydo priepuoliai nėra sveikų santykių dalis
Sveikuose meilės santykiuose mes darome savo partnerį laimingą ir atidedame į šalį ilgą asmeninių poreikių sąrašą. Nebūtų blogai apmąstyti savo gebėjimą priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, arba suprasti, jei ieškome žmogaus, kurį galėtume suformuoti pagal savo poreikius.
Šį straipsnį baigiame budistų vienuolio Tenzino Palmo žodžiais: Mes linkę tai įsivaizduoti priedą o santykiai, kuriuos užmezgame santykiuose, yra meilės įrodymas. Tačiau realybė tokia, kad prisirišimas sukelia skausmą, nes kuo labiau prisirišime prie kitų, tuo labiau bijome juos prarasti. O kai pralaimime, kenčiame. Priedas sako, kad myliu tave, todėl noriu, kad tuo metu padarytum mane laimingą gryna meilė sako, kad myliu tave, todėl noriu, kad būtum laimingas.
Jei norime, kad pavydo priepuoliai išnyktų iš mūsų gyvenimo, kodėl neišsilaisvinus nuo emocinių suvaržymų, kad galėtume pagerinti savigarbą?
