Kiek kartų galvojome apie tai, ką leidome paslysti į traukinį, kurį praleidome? Daugeliui žmonių tai kartojasi. Jie kalba apie mylimo žmogaus praeitį ir paleidžia darbą, kuriame niekada iki galo neišbandė savo jėgų, arba kelionę, kurią buvo galima padaryti, bet nepadaryta.
Mūsų istorijos yra mūsų dabarties pagrindas. Aplink juos sukasi pagrindiniai įsitikinimai ir asmeniniai modeliai. Viskas yra svarbu ir atrodo būtina.
Viskas yra mūsų būties ir mūsų asmens dalis atsakomybė už tai, kas su mumis atsitinka, daugeliu atvejų yra mūsų. Mes praleidžiame savo gyvenimą pasirinkdami. Asmeninės šeimos socialinio darbo akimirkos... Skirkime akimirką pagalvoti, kiek sprendimų priimame kasdien.
Visada renkamės du, tris ar keturis daugiau ar mažiau svarbių dalykų variantus. Kai jau turime tam tikrą praeitį mūsų visų mintyse yra įsirėžusios akimirkos, kai atrodė, kad pasaulis nustojo laukti mūsų „taip“ arba „ne“.
Praleidus traukinį
Pasirinkus, kauliukas metamas. Ir kai viskas klostosi ne taip, yra daug būdų reaguoti. Galime nurodyti išorės pareigos arba vidinis, galime kaltinti Karmą ar nesėkmę (aš pasakiau ne, nes tu man pasakei, praleidau interviu, nes tu nenuraminai, neturėjau drąsos ir pan.). Faktas yra tas, kad mes mintyse patenkame į užburtą ratą ir liekame įstrigę skundų dėl praleistų galimybių tvoroje.
Praleidus progą, kitas žingsnis – prisiimti individualią atsakomybę už sprendimą, turėti pakankamai analitinių įgūdžių ir gebėti toleruoti neigiamos emocijos kurios kyla iš pasirinkimo. Aplinkiniai galės komentuoti ir pasakyti, ką apie tai galvoja, net turės teisę išsakyti mums savo nuomonę, bet ne teisti.
Svarbus aspektas yra nustatyti naują scenarijų ir nukreipti dėmesį į jį. Jei mūsų dėmesys keliauja traukiniu, kuris tolsta horizonto link, emocijos, kurias jaučiame, kils iš praeities, kurios neįmanoma pakeisti, šaknų. Tokiu būdu dabartyje mus užvaldys emocijos su neigiamomis vertybėmis, tokiomis kaip liūdesys.
Tačiau šios emocijos nėra pats blogiausias elementas, norint išlaikyti dėmesį į tai, ko negalima pakeisti. Blogiausia yra ta būdami tokioje būsenoje nesugebame rasti naujų galimybių, lygių ar geresnių už tas, kurias gailimės praleidę.
Unikali ir paskutinė?
Jei esame abejojantys ar prastai priimantys sprendimus žmonės, šie lemtingi momentai apvers mūsų sąžinę dieną ir naktį. Jei viskas aplink mus priklauso nuo atsakymo į klausimą, pasiūlymo ar žingsnio į priekį santykiuose, mūsų mintys skrenda ir atsiranda emocijos. Tačiau jei patikrinsime tikrovę ir ieškosime patarimo liaudies išmintis rasime keletą frazių, kurios gali mums padėti:
- Sukurkite savo galimybes jų prašydami – Shakti Gawain
- Kad būtumėte sėkmingi, pasinaudokite galimybėmis darydami skubias išvadas – Benjaminas Franklinas
- Galimybės yra kaip aušra: jei lauksi per ilgai, jų pasiilgsi – William Arthur Ward
- Pesimistas mato
Kiekviename iš jų (tariama puikių žmonių) yra kažkas bendro, kas peržengia žinią. Jie kalba apie galimybes daugiskaita. Kuris gali pasikartoti vieną ar kelis kartus, bet vis tiek daug.
Tačiau, kita vertus, artimieji, draugai ar kolegos mums yra sakę, kad galimybės atsiranda tik vieną kartą. Jų tikslas mums tai pasakyti buvo padidinti mūsų įspėjimo lygį ir paskatinti mus apsispręsti. Bet būk atsargus! Šis socialinis spaudimas ar net asmeninis savęs spaudimas gali mus paralyžiuoti ir blokuoti, kai turime priimti sprendimą.
Blogai praleidau laiką. Dabar mano laikas praleidžiamas prastai
Viljamas Šekspyras –
Jūsų didžioji pertrauka gali būti ten, kur esate dabar
Napoleono kalnas jis yra šių žodžių autorius. Jis buvo vienas pirmųjų savipagalbos autorių. Nors ši frazė tinka ne visoms aplinkybėms ir visiems žmonėms, ji gali būti atskaitos taškas. Traukinio praleidimas – galimybė – niekam nėra pasmerkimas. Tačiau ilgas sakinys yra likti ir stebėti, kaip išvyksta traukiniai, nekreipiant dėmesio į atvykstančius.
Ir dienos pabaigoje mes visada paliekame praleistą galimybę:
- Variantai, kuriuos svarstėme
- Patarimas, kurį išgirdome
- Vertė, kurią suteikiame savo sprendimams
- Gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus
- Gebėjimas atstatyti, pradedant nuo tuštumos ir praradimo jausmo
- Pamoka, kurią išmokome
- Prognozės apie ateitį, kurias darysime esant galimai panašiai situacijai
Visi kartais praleidžiame vienus traukinius, nes kartais pasirenkame kitus, nes sulaikome arba neatvažiuojame laiku, nes suklupame lipdami arba miegojome, kai jie pravažiavo anksti ryte. Tačiau svarbiausias dalykas, kaip matėme, yra ne traukinio išvykimas, o ką mes palikome, kai tai paliko, ir ką mes su tuo darome tada.
Stebėkite žvilgsnį į horizontą, kai darote viską, ką reikia padaryti dabar
- Warrenas Bennisas -
