Jei vieną dieną pamatysi mane liūdną, nieko man nesakyk: tiesiog mylėk mane. Nes kartais, kai būnu sudužęs viduje, man nereikia, kad kas nors sudėtų gabalus, o tik palydėti, kol aš pats jas sutvarkysiu.
Jei kada nors pastebėsite nusivylimą mano akyse, neskubėkite manęs klausti, kas su manimi vyksta ar dėl ko aš taip jaučiuosi. Prašau pirmiausia pasistenk apgaubti mane savo buvimo šiluma. Užduokite man mažiau klausimų ir užduokite daugiau apkabinimai .
Nes kai sergu ir liūdna, kai mane skaudina melancholija ir sustingsta protas, aš tiesiog noriu pabūti viena, žinodama, kad mane lydi. Neprašykite manęs nustoti kentėti, neprašykite manęs neverkti ir nesitraukti.
Jei vieną dieną pamatysi mane verkiantį, uždėk ranką man ant peties ir pakviesk pasikalbėti apie orą lauke. Nes bendrininkavimo, atsirandančio dėl viešnagės, pakaks, kad jausčiausi patogiai savo namuose.
Jei kada nors pamatysi mane liūdną, nebėk nuo mano liūdesio. Neduokite man žinutės, kad esu nepageidaujamas, neverskite manęs jaustis nevertingu ar nesvarbiu. Nes jei netoleruojate mano šešėlių, jūs net nenusipelnėte džiaugtis mano šviesa.
Priminkite man, kad kančia, kuri mane apima šiandien, padės man ištirti savo vidų, kvėpuoti ir pertvarkyti mintis.
Jei kada nors matai mane liūdną ir nežinai ką daryti, leisk man suprasti, kad esu svarbus, bet gerbk mano poreikį įeiti į save, pasveikinti save ir ištirti save . Neleisk liūdesys blokuojate mane, nes tai padeda man apmąstyti ir analizuoti pasaulį.
Jei kada nors pamatysi mane liūdną, nieko man nesakyk. Tiesiog mylėk mane. Jei rasi mane tamsios nakties vienumoje, nieko manęs neklausk. Tiesiog palydėk mane. Jei tu žiūri į mane, o aš nežiūriu, tu negalvok blogai, tiesiog suprask mane. Jei tau reikia meilės, nebijok ir mylėk mane.
Jei man kada nors bus liūdna, pasistengsiu su tavimi pasikalbėti, kai tik turėsiu jėgų. Stengsiuosi jaustis svarbi, priimti gyvenimo niuansus, įvertinti gerumą ir meilę, slypinčią tame, kad sutikote mane tada, kai man to labiausiai reikėjo.
Svarbu dalintis šia žinia
Šią žinutę galėjo parašyti bet kas. Nesvarbu, vaikas ar suaugęs: apsikabinimas be ginčų ar klausimų padeda normalizuoti emocijas ir suprasti jų siunčiamą žinią.
Mus supantys žmonės to neprivalo teisėjas nei niekinti savo emocinę būseną, neturi vertinti mūsų vertės per mūsų kančias; tai būtina norint pasitikėti kitais.
Šią žinią mums siunčia apkabinimai, žodžiai, žvilgsniai ir šimtai žmonių. Kitų reakcija į mūsų liūdesį suteikia mums socialinę ir emocinę pamoką kuri mūsų bagaže užima labai gilią vietą.
Jei mus supantys žmonės atsakys atstumiamai, tikėtina, kad galiausiai patikėsime, kad yra emocijų, kurios nevertos būti gerbiamos. Tai dažnai priveda prie klaidingos tapatybės: parodome save kaip pernelyg linksmus ir optimistiškus žmones.
Tačiau liūdesys taip pat yra dalis mūsų ir išgyvenimų, kurie sudaro mus gyvenime lydinčius niuansus. Štai kodėl, jei kada nors aplinkui matome kenčiantį žmogų, negalime jo atsisakyti. Turime daryti būtent tai, ko norėtume, kad mums darytų, nei daugiau, nei mažiau.
